Šiam tikslui įgyvendinti Lietuvos kino centras surengė du Valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtų filmų konkursus. Pirmas konkursas buvo skirtas šia proga kuriamų filmų idėjoms vystyti (jo rezultatai paskelbti 2015 m. gruodį), o antras – filmų parengiamųjų darbų projektams (rezultatai paskelbti 2016 m. gegužę ir birželį).
Šie konkursai sudarė galimybę pamėginti įvertinti, kokį istorinį kiną siekia kurti šiuolaikiniai kūrėjai, o dar įdomiau – kaip jie supranta, koks kinas turėtų būti sukurtas Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui. Žinoma, konkursai buvo skirti pirmiesiems filmų kūrimo etapams, todėl apie būsimus filmus sužinome tik idėjų lygmeniu. Šių idėjų vertinimas gali pasirodyti kiek spekuliatyvus, tačiau jų nagrinėjimas vis dėlto padeda išryškinti tam tikras tendencijas, į kurias verta atkreipti dėmesį jau dabar.
Pirmas konkursas: idėjų potencialas
Pirmo konkurso rezultatai tokie: iš 30 tinkamų paraiškų 15 buvo finansuotos toliau idėjoms vystyti, t. y. gavo po 2500 eurų. Tarp finansuotų idėjų 6 buvo skirtos vaidybiniams filmams, 6 – dokumentiniams ir 3 – animaciniams. Iš pirmo konkurso norėtųsi išskirti ir aptarti du projektus, kurie pasirodė turintys daugiausia potencialo.
Kūriniui nepakenktų, jeigu veiksmo laikotarpis iš sovietmečio būtų grąžintas į tarpukarį.
Bendrovė „Ulvyds“ pateikė vaidybinio filmo idėją pagal Kazio Binkio pjesę Atžalynas. Nacionaliniame dramos teatre galima pasižiūrėti ne taip seniai pastatytą Jono Vaitkaus spektaklį, tačiau būtų įdomu pamatyti pagal šią pjesę sukurtą kino juostą. Filmas, ko gero, labiau patrauktų jaunus žmones, kuriems tarsi ir skirtas Atžalynas. Kūriniui nepakenktų, jeigu veiksmo laikotarpis iš sovietmečio būtų grąžintas į tarpukarį, nes pjesė aktualizuoja jauno žmogaus ir jo aplinkos santykį, tad konfliktą galima sukurti ir be nostalgijos sovietiniam mokyklos suolui. Taip pat Atžalynas kalba apie jaunatvišką nuoširdumą, naivumą ir tikėjimą geru pasauliu bei pačiu jaunimu, tad būtų įdomu pamatyti, kaip dabartiniai jaunieji cinikai priimtų šias iš tarpukario ateinančias vertybes.
Kitas įdomus projektas – UAB „Lietuvos kinas“ idėja sukurti vaidybinį filmą ABU pagal Lietuvos partizano Jono Kadžionio gyvenimo įvykius. Šio partizano, slapyvardžiu Bėda, istorija yra gerai žinoma ir ne kartą pasakota, tačiau ją iš tiesų būtų galima atskleisti visai nauju rakursu. Pavyzdžiui, Bėdos žmona vaiką pagimdė bunkeryje. Be to, 1953 m. abu su žmona buvo suimti ir nuteisti, todėl vienas kitą pamatė tik po daugybės nelaisvės metų. Tai yra liūdna istorija, kuri dar kartą paliudija, kaip partizanai aukojosi. Tad filmas galėtų tapti partizaniškai šekspyriška meilės istorija su vadinamojo išgyvenimo (angl. survival) žanro bruožais. Taip kino ekrane būtų atskleisti vizualiai dar nepažinti partizanų kasdienybės aspektai. Tiesa, visada išlieka rizika, kad ir šis filmas susidurs su tokiems pasakojimams būdinga problema – kančios sakralizacija, išsakoma mintimi, kad Lietuvos istorijai buvo būtina auka, be kurios, suprask, nebūtų įmanoma tolesnė šalies istorinė raida.
Antras konkursas: dokumentikos pergalė
Vis dėlto abi aptartos filmų idėjos nebuvo finansuotos antrame konkurse. Šiam konkursui, beje, paraiškas galėjo teikti visi, kas norėjo, o ne tik pirmojo konkurso laimėtojai. Antras konkursas yra daug svarbesnis, nes jo laimėtojai gavo finansavimą parengiamiesiems darbams, o tai reiškia, kad didėja tikimybė, jog šie filmai pasirodys kino teatrų ekranuose. Būtent todėl antrajam konkursui verta skirti daugiau dėmesio.
Antro konkurso rezultatai tokie: iš 29 pateiktų projektų finansavimą parengiamiesiems darbams gavo 15 filmų, tačiau šį kartą net 9 filmai bu¬vo dokumentiniai, 4 vaidybiniai ir 2 animaciniai trumpametražiai. Mažiausia rėmimo suma buvo 6000 eurų, didžiausia – 45 000 eurų.
Iš dokumentinių filmų sąrašo aiškiai matyti, kad siekiama atgaivinti tarpukario respublikos atminimą.
Iš dokumentinių filmų sąrašo aiškiai matyti, kad siekiama atgaivinti tarpukario respublikos atminimą: filmai Lietuva Paryžiaus taikos konferencijoje (VšĮ „Ketvirta versija“), Augustinas Voldemaras (VšĮ „Vilniaus kino ir teatro grupė“), Tumo kodeksas (VšĮ „Ketvirta versija“) turėtų pasakoti būtent apie šį laikotarpį. Kitos parengiamiesiems darbams finansuotos dokumentinės juostos taip pat atskleidžia valstybės paramos prioritetus ir kūrėjų supratimą, kas šiuo metu reikalinga ar gali susilaukti konkursinės sėkmės: filmai L komanda: Specukai (UAB „Prime Field“) ir Švelnūs kariai (VšĮ „Moonmakers“) turėtų kalbėti apie šiuo metu aktualias Lietuvos kariuomenės ir savanorių temas, o filmo Greimas. Varžtų sistema (VšĮ „Filmų KOPA“) pagrindinė kūrimo inspiracija tapo 100-osios Algirdo Juliaus Greimo gimimo metinės, kurios bus tais pačiais 2018 m.
Likę trys filmai liudija, kad dėmesio centre toliau išlieka ir sovietmetis. Dokumentinio filmo Kelionės į Lietuvą (UAB „Ultra Nominum“) aprašymas skelbia, kad ketinama nostalgiškai ir šmaikščiai pasakoti apie pirmąsias Amerikos lietuvių akistatas su sovietine Lietuva, užfiksuotas mėgėjiškose kino juostose, fotografijose ar prisiminimuose. Regis, pati idėja yra novatoriška, nes pasakojimai apie tokias keliones neįsipaišo į tai, kas įprastai yra pateikiama apie sovietmetį, o mėgėjiškų kino juostų ir fotografijų panaudojimas žada dar nematytą vaizdinę medžiagą. Tiesa, dėl vieno žodžio šios idėjos aprašymas skamba šiek tiek įtartinai – nežinia, kas iš tiesų slėpsis po pažadėta „nostalgija“.
„Misija Sibiras“ yra puikus projektas, tačiau apie šias ekspedicijas filmai kuriami kiekvienais metais. Jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito ir daugiausia padeda skleisti projekto idėjas.
Tuo tarpu filmas Pirmyn į praeitį (Všį „Kino kontora“) planuoja pasakoti apie jaunus lietuvius, keliaujančius tūkstančius kilometrų į Sibirą tam, kad pagerbtų Lietuvos tremtinių atminimą.
Aprašyme nėra užsimenama, tačiau greičiausiai šio kūrinio centre atsidurs „Misijos Sibiras“ dalyviai (nors nebūtinai vien jie), todėl turėtume sulaukti vaizdinės šios misijos istorijos. „Misija Sibiras“ yra puikus projektas, tačiau apie šias ekspedicijas filmai kuriami kiekvienais metais.
Jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito ir daugiausia padeda skleisti projekto idėjas. Juose kur kas mažiau ar visai nėra pačios misijos refleksijos ar bandymų naujai apmąstyti tremties istoriją. Apskritai tremties filmai yra labai populiari tema lietuviškoje dokumentikoje ir jų spektras platus, tačiau problematika dažnai išlieka panaši – tremtis suvokiama kaip turinti gilų traumos įspaudą, o pasakojimai dažnai susitelkia į kančios įamžinimą. Taigi tokiuose filmuose galima įžvelgti ir terapijos funkciją, ir siekį priartinti šią patirtį prie jaunosios kartos. Gali būti, kad filmas Pirmyn į praeitį bus tik dar vienas tokio tipo kūrinys. Vis dėlto belieka tikėtis, kad atsitiks priešingai ir pagaliau turėsime naują pasakojimą apie tremtį ir jos atminimą.
Paskutinis konkursą laimėjęs dokumentinis filmas vadinasi Naujoji Baltijos banga (UAB „Ultra Nominum“). Režisierių lietuvio Audriaus Stonio ir latvės Kritinės Briedės kūrinys turėtų būti skirtas poetinės dokumentikos pradininkams ir jų ypatingos kino kalbos susiformavimui sovietmečiu (beje, šis filmas yra gavęs finansavimą ir iš analogiško konkurso Latvijoje).
Poetinė dokumentika svarbi Lietuvos kino istorijai, tačiau vertingiausia turbūt būtų, jei režisieriai bandytų atsakyti į klausimą, kas tiksliai yra ta poetinė dokumentika – ar tai yra savotiška lietuvių kino mokykla, ar atsisakymas kurti realizmą (nebūtinai socialistinį)? Regis, tokie klausimai iki šiol nėra kelti, todėl juos nagrinėjanti dokumentika būtų labai vertinga.
Nuo žaismingos animacijos iki istorinių epų
Tarp finansuotų projektų pateko du animaciniai trumpametražiai darbai. Pirmasis jų – tai filmo Šviesa (MB „Doctor Anima“) idėja, kuria siūloma simboliniais, vaikams suprantamais vaizdais sukurti pasakojimą apie knygnešių pasiaukojimą, tremtis į Sibirą ir kovą už Lietuvos nepriklausomybę.
Antrasis darbas – interaktyvus animacinis filmas Pasivaikščiojimas (VšĮ „Natrix natrix“), kuriame dvimačiams Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos darbams turėtų būti suteiktas trečiasis matmuo. Abiem atvejais viskas priklausys nuo įgyvendinimo, tačiau jeigu bent vienas iš šių darbų sugebės pasiekti tokį lygį, kokį visai neseniai parodė Lietuvos istoriją surepavęs atlikėjas Šventinis Bankuchenas, beliks tik džiaugtis ir dalintis su draugais.
Trumpas metras yra tinkamas pokštams, o šimtmečio proga būtų neprošal sulaukti avangardinių, ironiškų ir humoristinių kūrinių, kurie galėtų bent iš dalies atsverti nesunkiai nuspėjamą būsimą rimtį.
Šio filmo režisūros turėtų imtis Emilis Vėlyvis, o tai sukuria tam tikra intrigą, ar režisierius iš tiesų ketina išbandyti naują žanrą.
Tarp planuojamų vaidybinių filmų aptinkame bent du projektus, kurie gali lengvai pakliūti į jau minėtas praeities reprezentacijų pinkles. Tomo Donelos režisuojamo filmo Miško brolis (UAB „Regulus Films“) pavadinimas sufleruoja (nors būtų įdomu apsigauti), kad tai bus filmas apie partizanus, tad belieka tikėtis, kad nebus tęsiamas kančios sakralizacijos ir savęs viktimizavimo diskursas. Kitas projektas vadinasi Bilas Geitsas iš Gulagų (UAB „Ultra Nominum“).
Tai turėtų būti pasakojimas apie tremtinį, mokslininką ir patriotą Algirdą (pagal Algirdo Šukio prototipą), itin talentingą matematiką ir ekonomistą. Šio filmo režisūros turėtų imtis Emilis Vėlyvis, o tai sukuria tam tikra intrigą, ar režisierius iš tiesų ketina išbandyti naują žanrą.
Projekto pavadinimas skatina spėti, kad tai gali būti amerikietiška sėkmės istorija, o Algirdo Šukio asmenybė ir istorinės aplinkybės gali stumti filmą prie įprasto siekio įamžinti tremties kančią. Gal šių dviejų skirtingų siekių susitikimas padėtų naujai pažvelgti į tremties temą?
Kiti du vaidybinių filmų projektai kelia didžiausią smalsumą, nes prie jų dirbama jau kuris laikas. Pirmasis turi mistišką pavadinimą Corcovado Borealis (VšĮ „Čiobreliai“). Filmo režisierius yra jaunas žurnalistas Karolis Kaupinis.
Pasak jo, kūriniu bus siekiama papasakoti tikrus Lietuvos istorijos įvykius, maišant juos su išgalvotais, o pagrindinių herojų prototipais turėtų tapti Kazys Pakštas, svajojęs apie atsarginės Lietuvos idėją, ir Stasys Lozoraitis – diplomatas, atstovavęs valstybei, kuri de facto neegzistavo. Filmo idėja skamba patraukliai, nes režisierius jį rengia pagal alternatyvios istorijos žanro taisykles, o tai bus dar negirdėta pasakojimo forma apie Lietuvą tarpukariu.
Paskutinis projektas yra filmas Purpuriniai dūmai (VšĮ „Studija 2“). Kol kas galima tik spėlioti, kad filmas turėtų būti statomas pagal 2003 m. parašytą Mariaus Ivaškevičiaus to paties pavadinimo kino scenarijų, kuris niekada taip ir nebuvo įgyvendintas. Jeigu tai tiesa, galime tikėtis originalaus scenarijaus, nes tai dramatiška ir stereotipus laužanti meilės istorija: iš karo grįžęs žydas Joškė įsimyli buvusiuose jo namuose gyvenančią Janiną, vietinio partizanų būrio vado Vlado meilę, išgelbsti ją nuo tremties ir padeda auginti jos vaiką, nepaisydamas fakto, kad Vladas karo metu dalyvavo jo tėvų sušaudyme. Toks nekonvencinis veikėjas kaip Joškė galbūt dar niekada nebuvo patekęs į Lietuvos kiną ir tai turėtų paklibinti vis dar gyvus istorinius pokario stereotipus apie komunistus žydus ir visada nekaltus partizanus.
Tiesa, filmo kūrėjų pavardės sukelia nejaukių prisiminimų apie bandymus sukurti istorinį kino epą. Ivaškevičius Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga kartu su Šarūnu Bartu buvo parašęs filmo Margiris scenarijų, o Purpurinių dūmų režisūros imsis Raimondas Banionis, kuris ta pačia proga buvo parengęs „Studijos 2“ prodiusuotą projektą Broliai veikė Europą (vėlesnis pavadinimas – Žalgiris – geležies diena). Deja, nė vienas iš šių filmų nebuvo pastatytas, nors dalinį ar didesnį finansavimą gavo.
Neturėtume abejoti šių kūrėjų talentu ar bijoti dėl planuojamo naujo filmo likimo, tačiau bauginti galėtų tas primygtinis ir, regis, nesibaigiantis noras kokio nors jubiliejaus proga sukurti istorinį kino epą. Tiesą sakant, Lietuvos kino centras, ruošdamasis kiekvienam naujam finansavimo konkursui, turėtų svarstyti, ar geriau finansuoti vieną istorinį epą, po kurio galėtume kolektyviškai pažymėti, kad dar vienas svarbus istorinis epizodas yra įamžintas kine, ar daug mažesnių, bet inovatyvių projektų, kurie leistų kūrėjams ieškoti naujų pasakojimo formų ir taip skatintų lietuviško kino raidą.
Alternatyva naujiems filmams?
O gal toks rinkimasis tik iš dviejų galimybių yra per siauras ir vertėtų pagalvoti apie alternatyvius variantus, kaip dar galėtume paminėti valstybės šimtmetį kino srityje?
Vienas iš alternatyvių pasiūlymų galėtų būti Nacionalinės filmotekos kūrimas. Tai galėtų būti institucija, kuri saugotų Lietuvos kino paveldą, suteiktų galimybę bet kada pažiūrėti Lietuvos kino klasiką ir skatintų kino tyrimus Lietuvoje. Nacionalinės filmotekos idėja yra primiršta, tačiau prieš kelerius metus šis sumanymas minėtas dažnai, kai kalba pasisukdavo apie kino centro veiklą.
Pavyzdžiui, 2013 m. Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas interviu metu šio centro direktoriaus Rolando Kvietkausko klausė apie planus steigti Nacionalinę filmoteką. Tada Kvietkauskas tikėjosi po trejų su puse metu turėti konkretų sprendimą dėl šios institucijos kūrimo. Deja, bet sprendimo kol kas neturime, o pati idėja primiršta.
Žinoma, tokios didžiulės institucijos kūrimas pareikalautų milžiniškų išteklių, tačiau pradėti būtų galima nuo mažų žingsnių ir tvirto pasiryžimo. Pavyzdžiui, Lietuvos kino centras Valstybės atkūrimo šimtmečio proga galėtų paskelbti, kad priėmė sprendimą kurti Nacionalinę filmoteką, o pradeda nuo kūrimo internetinio puslapio, kuriame būtų galima pasižiūrėti, kokie ir kur audiovizualiniai kūriniai šiuo metu yra saugomi, nes kol kas kino paveldas išmėtytas trijose institucijose. Taip pat kino centras šimtmečio proga galėtų išsikelti tikslą atgauti bent vieną tarpukario kroniką ar vaidybinį filmą.
Šiaip ar taip, kol filmotekos idėja guli stalčiuje ar kažkieno galvoje, turime konstatuoti, kad kino srityje Valstybės atkūrimo šimtmetis bus įamžintas naujais filmais. Peržvelgę finansuotus projektus, galime teigti, kad vilties sulaukti kitokio pasakojimo istoriniame kine yra. Kita vertus, dauguma aptartų idėjų ir projektų atitinka oficialųjį naratyvą, kuriame puoselėjamos tos pačios temos – aukos, herojai, rezistencija ir tarpukario pasiekimai.
Kadangi Lietuvos kino centras nepateikia beveik jokios informacijos apie projektus, kurie nelaimėjo finansavimo konkurso, galime tik spėlioti, kodėl susidarė tokia situacija – ar kino kūrėjai, teikdami paraiškas, siūlo konformistiškas idėjas, ar valstybinė institucija atmeta alternatyvias idėjas, ar kūrėjų ir valstybės norai ir poreikiai sutampa. Kad ir kaip būtų, išauga tikimybė, kad 2018 m. kino ekranuose išvysime tematiškai gana panašios orientacijos filmus, o daugelis kitų labai opių ir problemiškų Lietuvos istorijos epizodų liks už kadro.
Šis tekstas paskelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 5
