Vienuolika prisiekusiųjų lengva ranka nusprendžia, kad įtariamasis yra kaltas ir vertas mirties bausmės. Tačiau, kad būtų priimtas sprendimas, reikia absoliučios balsų daugumos. Tik vienas prisiekusysis balsuoja prieš, aiškindamas, kad bylą, kuria sprendžiamas žmogaus likimas, reikia analizuoti kreipiant dėmesį į abejones dėl pateiktų įrodymų, nes būtina įsitikinti, kad sprendimas dėl kaltės yra tvirtai pagrįstas.
Pasak architekto (akt. Henris Fonda), žmonės turi teisę į savo nuomonę, net jei ji nėra pagrįsta, tačiau, kai kalba eina apie žmogaus likimą – atsakomybės laipsnis yra žymiai didesnis. Architektas pabrėžia, kad įtariamajam advokatą skyrė teismas, todėl jo darbą teks atlikti jiems.
Architektas aiškina, kad jis nežinantis tiesos, bet žinantis, kas jam trukdo tos tiesos siekti – tai išankstinis nusistatymas. Disidentui, nepaisant grupės spaudimo, pavyksta vieną po kito įtikinti kolegas balsuoti už tai, kad jaunuolis nekaltas. Tačiau tai sekasi itin sunkiai, nes kolegoms nemalonu prisipažinti, kad prieš tai balsavo lengvabūdiškai. Prisiekusiuosius kambaryje kamuoja tvankus oras (nepatogios dvasinės būsenos simbolis), iš kurio jie negali išeiti, kol nepriėmė sprendimo.
Kodėl architekto taktika sėkminga? Jis naudoja dziudo principą — priešininko teiginius prieš jį patį.
