Per Kalėdas skaitykite kartu. Prenumeratai -50%
Išbandyti
2017 01 16

Filmas  „Amžinai kartu“ – apie žmones, ne apie metaforas

Debiutiniame trumpametražiame filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009) režisierė Lina Lužytė žiūrovams siūlė pažvelgti į ankštą sovietinį butą ir dar ankštesnę lietuvių savimonę – pačioje nepriklausomybės pradžioje trūksta visko, tad Danguolė, dalyvaudama gamyklos loterijoje, viliasi laimėti importinį šaldytuvą, simbolišku pavadinimu „Dream“. Šaldytuvo ji, deja, nelaimi, tačiau pelno kitą prizą – garbę priimti amerikiečių reporterį, nufotografuosiantį jos šeimą.                                                                                   
Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras
Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras / Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras

Džiaugsmas neatsiejamas nuo rūpesčių (juk importinis fotografas fotografuos importiniam leidiniui), tad Danguolė pasiryžusi bet kam, kad tik sukurtų reprezentatyvų Lietuvos įvaizdį – jei reikia, ji pasiskolins ne tik išsvajotą šaldytuvą, bet ir geriau atrodantį vyrą.

Ilgametražiame filme „Amžinai kartu“ (2016), kurio premjera įvyko Karlovi Varų kino festivalyje, L.Lužytė dar kartą kalba apie šeimą, kurios gražus fasadas slepia sudėtingą žmonių santykių dinamiką. Abu filmus vienija ne tik panaši tema ir ta pati aktorė (pagrindinius vaidmenis atlieka Gabija Jaraminaitė), bet ir pasikartojantis šeimos nuotraukos motyvas, mus pasitinkantis jau filmo „Amžinai kartu“ plakate – čia išvystame besišypsančią moterį, įsitempusią dukrą ir už jųdviejų nugarų stovintį vyrą, kuris netilpo į kadrą, todėl nuotraukoje, tiesiogine šių žodžių prasme, liko be galvos.

Ši nuotrauka, susišaukianti su viena įsimintiniausių filmo scenų, kai prie gedulingų pietų stalo kalbą sakantis vyras (akt. Dainius Gavenonis) filmuojamas tik iki pečių, „nukertant“ jam galvą, metaforiškai pristato šeimos santykių užkulisius – gydytoja, ištekėjusi už filosofijos studijas baigusio vyro, nesitikėjo, jog šis taps kaskadininku ir savo dienas leis šokinėdamas nuo namų stogų. Įsitikinusi, jog ne tokia turi būti teisinga šeima ir ne taip turi atrodyti tikra laimė, ji, niekieno neprašyta, bet įtikėjusi savo vaidmens būtinybe, nusprendžia namiškių gyvenimus suimti į savo rankas.

Režisierė neskuba atverti šeimos santykių peripetijų – istorija pasakojama nekuriant dirbtinių konfliktų, neforsuojant jausmų, tarsi paskendus rutinoje ir nereikšminguose rūpesčiuose.

Filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ į šeimą ir tuometinę Lietuvą buvo žvelgiama ironiškai, o šįkart L.Lužytė renkasi gerokai rimtesnį toną (tiesa, pavykusio humoro inkliuzų galima rasti ir čia). Režisierė neskuba atverti šeimos santykių peripetijų – istorija pasakojama nekuriant dirbtinių konfliktų, neforsuojant jausmų, tarsi paskendus rutinoje ir nereikšminguose rūpesčiuose. Tačiau nors kelias į personažų vidinius verpertus veda per kasdienybę, filmo veiksmas – koncentruotas ir intensyvus, net jei ir neperpildytas įvykių.

Šį įspūdį kuria meistriškai besisukinėjanti rumunų režisieriaus Olego Mutu kamera, ilgi, išgryninti kadrai ir povandenines santykių sroves subtiliai atliepianti aktorių vaidyba.

Lietuviškame kine kone etatiniu vidurio amžiaus krizės kamuojamu vyru tapęs D.Gavenonis stebino ne viename filme, kur, net tardamas pačią poetiškiausią, niekada tikro žmogaus tikrame gyvenime neištartą frazę, sugebėdavo žiūrovus beveik įtikinti – tiek, kiek tik tai yra aktoriaus galioje.

Filme „Amžinai kartu“, kur dialogai tampa ne trukdžiu, o palankia startine pozicija, vertinant D.Gavenonio kuriamą personažą ir jo gylį išlygų daryti nebereikia. Taip pat įsimena ir antraplaniai socialinės darbuotojos (akt. Rasa Samuolytė) bei kinošniko (akt. Martynas Nedzinskas) vaidmenys. Tačiau didžiausių liaupsių nusipelnė G.Jaraminaitė. Jos personažės akyse galima įskaityti ir besąlygišką troškimą gyventi ilgai ir laimingai, ir siekį išsvajotą laimę tvirtai sugniaužti, kad tik ši nepabėgtų. Aktorė kuria jautrų, stiprų, daugiasluoksnį moters portretą ir už tai, be jokios abejonės, nusipelnė visų įmanomų „Sidabrinių gervių“.

Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras/Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras
Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras/Filmo „Amžinai kartu“ stop kadras

Vis dėlto režisierė, palengva vedžiodama žiūrovus po savo herojų gyvenimus, prieš finalą auditorija, rodos, ima pasitikėti mažiau, ir vietoje iš tolygaus vyksmo gimstančios atomazgos pasiūlo emocinę bombą. Filmo kulminacija išryškina visas personažų priešpriešas ir vidinius siekius – nelieka abejonių, kad dalis auditorijos liks nesupratusi kūrybinės grupės sumanymo, tačiau perdėm dramatiškas finalas kartu įspraudžia filmą į tarsi ne jam skirtus rėmus. Kad tik neliktų be galvos...

Režisierė, palengva vedžiodama žiūrovus po savo herojų gyvenimus, prieš finalą auditorija, rodos, ima pasitikėti mažiau, ir vietoje iš tolygaus vyksmo gimstančios atomazgos pasiūlo emocinę bombą.

Nepaisant su likusiu dramaturginiu vyksmu kontrastuojančios kulminacijos, „Amžinai kartu“ kuria nuoseklaus, vientiso ir stipraus debiuto įspūdį. Galbūt pritrūko vieno kito išraiškingesnio epizodo, kuris kilstelėtų filmą aukštėliau (pavienės scenos, puikiai rišančios filmo medžiagą, niveliuojasi – po peržiūros atmintyje neiškyla nei vienas ryškesnis epizodas), tačiau kūrinio dėstyme vis dėlto išvengiama ir dramaturginių pertrūkių, ir emocinės seklumos.

Visų svarbiausia, L.Lužytės filmas yra apie šiandienos visuomenę ir jos problemas, kurios čia netampa nei metaforomis, nei poetiškais pasvarstymais. „Amžinai kartu“ iš tiesų, o ne tarp kitko, pasakoja apie žmonių gyvenimus – o tai lietuviškame kine, reikia pripažinti, matėme tikrai seniai.

VIDEO: Filmo AMŽINAI KARTU anonsas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tvarumu garsėjanti kompanija „Reynaers Aluminium“ prisidės prie unikalaus miestelio verslui statybų Kauno LEZ
Reklama
Energija veiksme: kaip Dakaro lenktynininkas valdo stresą ir iššūkius
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas