Keturis metus kurta dokumentinė kino juosta pasakoja apie šalia jau nebeveikiančio Kariotiškio sąvartyno įsikūrusius žmones, liaudyje vadinamus „bomžais“. Kūrybinei grupei pavyko užfiksuoti ir išmoningai perteikti kasdienio gyvenimo rutiną, linksmybes, šiltus tarpusavio santykius, rūpestį vienas kitu, žmogišką orumą. Vienas pagrindinių filmo tikslų – parodyti, kad šie žmonės yra tokie patys kaip ir „normalūs“ – pasiektas.
Nenori rodyti savo gyvenimo
Po „Stebuklų lauko“ premjeros, M.Survila atskleidė kai kuriuos filmavimo užkulisius. Kūrybinė komanda gana ilgai važinėjo į sąvartyną be filmavimo įrangos, o tiesiog bandydama „prisijaukinti“ ten dirbančius likimo nuskriaustus žmones. Mat iš pradžių jie nepasitikėjo atvykėliais, nes palaikė žurnalistais, kurie tik vaikosi sensacijų ir nesistengia perprasti tikrojo gyvenimo.
„Kiekvienas jų turi tėvus, gimines, vaikus, draugus, todėl jiems nesmagu, kai laikraščiuose spausdinamos jų nuotraukos, iš pačios blogiausios pusės aprašomas gyvenimas. Nufilmavęs kiną, parodžiau jį keliems filmo herojams ir paklausiau, ar galiu rodyti kitiems žmonėms. Sutikimą gavau“, – pasakojo M.Survila.
Kartu dirbo sąvartyne
Kino kūrėjai nemažai laiko dirbo kartu su vietiniais sąvartyne, rinkdami supirkimui tinkančias medžiagas – polietileną, metalą. Taip pamažu užsitarnavę jų pasitikėjimą, jie gavo sutikimą filmuoti gyvenimą sąvartyne, namuose – iš atliekų pastatytose būdelėse, dalyvauti šventėse.
Ypač sukrečianti scena – vienos iš herojų pokalbis telefonu su savo sūnumi, kurio buvo nemačiusi labai ilgai. Ji prašė aplankyti ją, tačiau nenorėjo sakyti kur ir kaip dabar gyvevna.
Taip pat daug pasakantis epizodas – filmo pabaigoje bėgantys titrai, kuriuose langeliu apibrėžti beveik pusės „aktorių“ vardai. Vieni žuvo partrenkti naktį automobilio, kiti – vos išėję iš ligoninės...
Atskleidė visas puses
„Stebuklų laukas“ – sukrečianti ir kitaip į aplinkinį pasaulį bent trumpam pažvelgti priverčianti juosta apie šalia mūsų gyvenančius visuomenės be reikalo iš anksto „nurašytus“ žmones, kurie, pasirodo, yra tokie patys, kaip ir mes: tos pačios emocijos, džiaugsmai ir vargai, noras gyventi gražiau, geriau.
Kūrybinei komandai pavyko subtiliai atskleisti ir tą gyvenimo pusę, kurią vienas herojų apibūdino trimis žodžiais: „oi ta degtinė...degtinė...degtinė...o galvojau nueiti šiandien pažuvauti“.
