„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2016 01 12

Filmas „Aš už tave pakalbėsiu“: išdrįsti išklausyti

Kiekviena istorija, net paženklinta skausmu ir mirtimi, turi dvi puses. Išklausyti kitą be pagiežos ir pykčio – štai ko moko italo Maximilieno Dejoie ir lietuvės Virginijos Vareikytės dokumentinis filmas „Aš už tave pakalbėsiu“, pasakojantis septynių su KGB mašina susidūrusių žmonių gyvenimo istorijas.

Kunigas Julius Sasnauskas nešiodavo kažkieno nudrengtus džinsus ir tranzuodavo į Palangą. KGB darbuotojas Danas Arlauskas nuo vaikystės tvirtai tikėjo sovietine ideologija. Numizmatikos ekspertas Zigfridas Jankauskas kolekcionavo draudžiamas monetas.

Vilniaus universiteto dėstytojas Vytautas Skuodis jautėsi neatidavęs duoklės Lietuvai, o jo tardytojas Vytautas Urbonas visad atlikdavo savo pareigą – ne Tėvynei, bet „tėvynei“, kad ir per sukąstus dantis. Algirdas Statkevičius sunkiai beprisimena, ką jam teko patirti – įvykius Taškento specialiojoje psichiatrijos ligoninėje jis painioja su siaubu, patirtu Sibire. Jo žmonos Onos Statkevičienės atmintyje praeities įvykiai dar ryškūs. Raiškiai artikuliuodama ji taria sergančiam vyrui: „Aš už tave pakalbėsiu“.

Šis filmas galėjo būti apie budelį ir auką, apie juoda ir balta. Tačiau filmo režisieriai mus perkelia į žymiai sudėtingesnį prasmių lauką, kur žmogus yra sistemos auka, kad ir kurioje barikadų pusėje bebūtų; kur didvyriams nesvetimas egocentrizmas bei ambicijos, o tardytojas irgi gali būti žmogus. Ramus filmo tonas neleidžia pirmu smuiku groti emocijoms, išteisinti arba pasmerkti.

Tokią filmo kryptį veikiausiai lėmė socialinio konteksto ir laiko distancija – du jauni režisieriai, kurių vienas – užsienietis, neturintis tiesioginio emocinio ryšio su Lietuvos istorijos skauduliais, sugebėjo sukurti tokį laikmečio portretą, kuris, tikėtina, būtų neįmanomas arčiau filmo įvykių buvusių režisierių rankose. Nes išgirsti abi puses nelengva. Išgirsti abi puses reikia drąsos.

Tačiau kalbant apie praeitį nepavyksta išvengti didesnių ar mažesnių duobių. Įvykiai dyla iš atminties, o kiekvienas tą patį mato vis kitaip. Galbūt todėl rekonstruotas personažų pasakojimų scenas galima interpretuoti kaip praeities dabartyje įprasminimą, tačiau toks režisūrinis sprendimas veikiau supaprastino istoriją, nei padėjo suvokti jos svorį.

Į „supaprastinimų“ kategoriją patenka ir ekskursijos Genocido aukų muziejuje scenos – gidas, rodos, net spurda iš laimės, galėdamas užsieniečius šokiruoti dar vienu siaubingu faktu ar juokeliu apie prabangius viešbučius bei KGB vidaus kalėjimo kameras, taip žmonių dramas paversdamas savo nejautrumu pribloškiančiu benefisu. Tačiau tai, kaip instituciniu lygmeniu interpretuojame istoriją, vargu ar yra vertintojų pozicijos atsisakiusių filmo autorių kaltė.

Filmo režisieriai mus perkelia į žymiai sudėtingesnį prasmių lauką, kur žmogus yra sistemos auka, kad ir kurioje barikadų pusėje bebūtų.

Kai disidentas, gamtos mokslų daktaras ir rašytojas V.Skuodis kalba telefonu, žmogų kitame laido gale galėtume palaikyti jo draugu – Skuodis kviečia jį į svečius, pamini, jog prisimena geriausiu žodžiu.

Žmogus, su kuriuo jis kalba, yra buvęs Skuodžio tardytojas V.Urbonas, išties užsukantis išgerti kavos ir papasakoti sudėtingos savo gyvenimo istorijos. Jam baisu kalbėti viešumoje, tačiau savo veiklos vyras nesigėdija. Besiklausydamas pasakojimo, V.Skuodis užrašo V.Urbonui knygą. Dar kartą primena, kad mena jį geru žodžiu.

Norisi tikėti, jog tikrai galima atleisti. Jei ne atleisti, tai bent suprasti. Jei ne suprasti, tai bent išklausyti. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs