Louise (akt. Amy Adams) gyvena liūdną gyvenimą. Ji – viena žymiausių lingvistikos eksperčių pasaulyje, turinti puikų darbą ir prabangius namus. Bet žiūrovui ji pasakoja ne apie tai, o apie mirusią dukrą. Universiteto koridoriais ji vaikšto nenorėdama ir negalėdama užmegzti ryšio su kitais žmonėmis.
Louise yra tokia atitrūkusi nuo išorinio pasaulio, kad net kai Žemėje nusileidžia ateiviai, ji ramiausiai eina į paskaitą, ir tik studentams primygtinai prašant įjungti televizorių suvokia, kas nutiko. Tačiau net ir tada jos rutinoje mažai kas pasikeičia: Louise viena važiuoja namo, viena kitądien ateina į darbą ir viena nebėga aiškintis, kas nutiko.
Filmo plakate ant ore kybančio ateivių laivo užrašyti žodžiai „Dėl ko jie čia?“ yra puikiausia tokio filmo reklama – kūrinio centre, akivaizdu, bus ne šūviai ir ne kumščiai, bet nežinia.
Apatiškai ligvistikos daktarei prisistato pulkininkas Weberis (akt. Forestas Whitakeris). Mat nors ateiviai nusileido, jie nepuola, nieko nepraneša ir nejuda iš vietos – kažkam reikia sužinoti, kodėl jie atskrido į Žemę. Bet prieš tai būtina išsiaiškinti, kaip jie supranta sąvokas „reikia“, „Žemė“ ir „kodėl“. Tam JAV kariuomenei prireikia Louise pagalbos.
Maždaug tiek galima pasakyti apie „Atvykimą“ nesugadinant jo žiūrėjimo malonumo. O šis malonumas, kaip ir kiekviename gerame trileryje, atsiranda iš nežinojimo. Filmo plakate ant ore kybančio ateivių laivo užrašyti žodžiai „Dėl ko jie čia?“ yra puikiausia tokio filmo reklama – kūrinio centre, akivaizdu, bus ne šūviai ir ne kumščiai, bet nežinia.
Susidūrimas su nežemiška gyvybe įdomus visų pirma dėl nežinios. Ar tikrai yra didelis skirtumas, filmo veikėjai kariauja su ateiviais, sovietais ar džokeriais? Ar tikrai taip įdomu pamatyti kompiuteriu sukurtus žalius žmogelius? Ne, įdomus yra susitikimas su būtybe, kuriai visi atskaitos taškai yra kiti. Kuriant filmą apie žmones neįmanoma rasti radikaliai „kito“, kadangi po bet kokiais skirtumais vis vien slypi didžiuliai panašumai. Tačiau šį absoliučiai „kitą“ galima sukurti filme apie ateivius.
Filmas puikiai išnaudoja savo atvykėlius veikėjuose sukurdamas supratimo prarajos kuriamą baimę ir iš jos gimstančius prasmės klausimus. Kitaip tariant, konkrečių žinių neturi nei žiūrovai, nei veikėjai, ir tai kuria tokį nepaprastą atsakymų troškimą, jog jo pavydėtų bet koks detektyvas.
Konkrečių žinių neturi nei žiūrovai, nei veikėjai, ir tai kuria tokį nepaprastą atsakymų troškimą, jog jo pavydėtų bet koks detektyvas.
Tačiau problema su tokiais įtraukiančiais klausimais neretai yra ta, jog atsakymai nė iš tolo jiems neprilygsta. Alfredo Hitckocko filmus, pavyzdžiui, visuomet smagiau žiūrėti tol, kol žudikas nežinomas, o pabaiga, net jei idealiai tinkanti, nuvilia vien dėl to, kad smagiau buvo paprasčiausiai nežinoti.
Bet „Atvykimo“ atsakymai nėra nuviliantys vien dėl to, kad jie atsakymai, jie nuviliantys ir dėl kitų priežasčių. Visų pirma, ateivių ir žmonių susikalbėjimo problema, lygiai kaip ir jų tikslo Žemėje problema, išsprendžiama juokingai paprastu būdu, kuris labai patogiai nepalieka jokio siūlo galo. Panašiai, kaip bet kokį loginį trūkumą Hario Poterio filmuose paaiškinant magija – taip argumentuojant viskas visur tinka ir nebelieka nieko, kas liktų neišspręsta.
Maža to, antroje filmo pusėje skubotai ir naiviai įpaišoma meilės istorija, neįtikinantis karinis konfliktas ir Christopherio Nolano filmą „Tarp žvaigždžių“ primenantys sentimentalūs pasisakymai apie gyvenimo prasmę. „Atvykimas“ yra filmas, kuris, panašu, taikė į kiekvieną žiūrovą: norintį veiksmo, norintį mokslinės fantastikos, norintį meilės, norintį filosofijos. O patenkinti tokią daugybę tipų vienu metu yra beveik neįmanoma.
„Atvykimas“ yra filmas, kuris, panašu, taikė į kiekvieną žiūrovą: norintį veiksmo, norintį mokslinės fantastikos, norintį meilės, norintį filosofijos.
Žinoma, tai vis dar yra puikaus režisieriaus darbas. Jis vis dar smagiai žiūrisi, vis dar yra puikiai papasakotas ir išbaigtas. Jóhanno Jóhannssono muzika, kaip ir ankstesniame D.Villeneuve filme „Sicario“, yra verta „Oskarų“, „Grammy“ ir bet kokių kitų apdovanojimų, kurie yra skiriami garso takeliams. Operatorius Bradfordas Youngas pakeitė „Sicario“ dirbusį Rogerį Deakinsą, tačiau skirtumo beveik nesijautė, o tai jau nemenkas komplimentas. Šiais aspektais filmas yra tiesiog nepriekaištingas.
Tačiau to nepakanka. Galbūt kaltinti reikia nepagrįstai aukštai išsikeltus lūkesčius, galbūt faktą, jog tiek daug „Atvykime“ padaryta išties gerai – tik galiausiai šis mokslinės fantastikos trileris ima byrėti į šipulius, kol pabaigoje visai sugriūna. Tad nors išvydus plakate baltuojantį klausimą „Dėl ko jie čia?“ galbūt ir knieti išvysti atsakymą, patikėkite, jūs laimingesni to nežinodami.
