Filmas pasakoja istoriją apie du brolius, jų meilę ir nesibaigiančią konkurenciją. Jaunėliui Džo atidarius barą „Belgica“, į verslą įsitraukia ir ūmaus būdo Frankas, pavargęs nuo sėslaus gyvenimo su žmona ir mažamečiu vaiku. Baras greitai plečiasi, o broliai kartu su draugų kompanija įsisuka į vakarėlių sūkurį, tačiau už baro durų likęs tikras gyvenimas su tikromis problemomis netrunka sujaukti nerūpestingų „Belgicos“ naktų.
Tai viena tų istorijų, kurios po kelių dešimtmečių yra pasakojamos su begaline nostalgija, su praėjusio laiko ir vietos ilgesiu.
Režisierius teigia, jog sukurti „Belgicą“ jį įkvėpė jo tėčio 1989 m. įkurtas baras, kuris buvo parduotas dviems broliams, vėliau pasukusiems skirtingais keliais. Žiūrint filmą nesunku nuspėti, kad jis nebuvo sukurtas iš niekur – per daug jame meilės vietai, laikui, žmonėms.
Tai viena tų istorijų, kurios po kelių dešimtmečių yra pasakojamos su begaline nostalgija, su praėjusio laiko ir vietos ilgesiu. Net jei tai tebuvo baras ir iš tiesų nenutiko nieko ypatingo, tik pats pasakotojas buvo jaunas, o jį supo kiti jauni ir laisvi.
Tokios istorijos, kaip žinia, yra ne tik apie amžinas, nors jau pasibaigusias draugystes, bet ir apie seksą, alkoholį, narkotikus bei nesibaigiantį vakarėlį, „Belgicoje“ lydimą žiūrovus žanrų ir stilių įvairove nuolat stebinančio garso takelio. Tačiau kai bare skambančios dainos intriguoja labiau nei filmo siužetas ar personažų asmeninio gyvenimo vingiai, nejučiomis suabejoji, ar režisierius tikrai teisingai sudėliojo savo prioritetus.
Vietoje to, kad pasileistų visomis įmanomomis kryptimis, filmas apsuka garbės ratą apie seną kaip pasaulis šabloną ir tampa dar viena nostalgiška istorija apie nostalgišką istoriją.
Eskiziški personažai – tylus, tačiau ryžtingas vienakis Džo, atsakomybės vengiantis „mačo“ Frankas ir visi kiti, kurių charakteriai tokie blankūs, kad iššūkiu tampa vien bandymas juos apibūdinti – bei nuspėjama siužeto plėtotė ne tik panaikina menkiausią intrigą, bet ir sugriauna norą „sirgti“ už personažus ar drauge išgyventi jų nesėkmes. Paviršutiniškų charakterių ir iš jų paviršutiniškumo gimstančių problemų istorija vilkte velkasi į akivaizdų finalą. Vakarėlis turi baigtis.
„Belgicai“ trūksta ritmo, tempo, nors vieno neatsargaus posūkio. Dar trūksta, kad kokainą šniaukšiančių personažų keiksmai nebūtų verčiami „po velnių“ ir „rupūs miltai“, bet labiausiai stinga rizikos kvapo – vietoje to, kad pasileistų visomis įmanomomis kryptimis, filmas apsuka garbės ratą apie seną kaip pasaulis šabloną ir tampa dar viena nostalgiška istorija apie nostalgišką istoriją.
