T.Wolfe’as tikėjo, jog beprasmiška laikytis konvencijų ir kad išties puikus kūrinys niekada netilps į nusistovėjusias normas. Sužinojus, kad teatro režisierius ir prodiuseris Michaelas Grandage‘as imasi kurti savo debiutinį filmą „Genijus“ apie garsiojo rašytojo ir jo redaktoriaus draugystę, vyliausi, kad jame nebus nusigręžta nuo T.Wolfe’o kūrybos principų, tačiau jie filme teliko įprasminti keliais negudriais dialogais.
„Genijus” yra toks pats, kaip ir kiekvienas tradicinis biografinis filmas – jame daug sentimentalumo ir per mažai subtilumo.
„Genijus” yra toks pats, kaip ir kiekvienas tradicinis biografinis filmas – jame daug sentimentalumo ir per mažai subtilumo. Sunkus ir alinantis darbas čia „suprastinimas” iki greito, demonstratyvaus montažo, o kad žiūrovas nesuklystų (veiksmas vyksta praeityje!) naudojamas sepia koloritas.
„Genijuje“ žiūrovų teismui pateikiami ne personažai, o teatrališki eskizai, todėl impulsyvus T.Wolfe’as (akt. Jude'as Law) nervingai judina koją, pirštais barbena į stalą, o kai nevaldomai pratrūksta, netrukus vėl tampa charizmatišku ir vėjavaikišku pašnekovu. M.Perkinsas (akt. Colinas Firthas) – jo priešingybė, todėl jis visad kantrus, racionalus ir dėvi tvarkingą kostiumą, o net liedamas širdį dėl visus pasaulio redaktorius kamuojančio nerimo, nepraranda respektabilaus piliečio įvaizdžio.
Tokie filmai kaip įmanydami bando apeiti kiekvieną problemą ir dramaturginį iššūkį, tarytum filmo pradžioje pasirodantis užrašas „paremta tikrais įvykiais“ būtų visa apimantis kūrinio pateisinimas.
Dar liūdniau atrodo antraplaniai, ypač moterų, personažai – T.Wolfe’o meilužė, scenografė Aline Bernstein (akt. Nicole Kidman) yra pavydi manipuliatorė, o M.Perkinso žmona Louise Perkins (akt. Laura Linney), nors vis dar nepraradusi kūrybinių ambicijų, tėra apibrėžiama per savo kaip namų šeimininkės, žmonos ir motinos vaidmenį.
Nors filme netrūksta neišmoningų metaforų, būčiau nieko prieš, jei viena jų būtų tapusi realybe: kai N.Kidman personažė, palikta T.Wolfe’o, dramatiškai taria: „I’ve been edited“, galvoje nepaliauja suktis mintis, kad tai nebūtų buvęs blogiausias filmo autorių sprendimas.
Nei kūrybinė krizė, nei savojo kelio paieškos, nei nuolat apninkančios abejonės netampa „Genijaus“ tema – šios ir kitos autorių bei jo redaktorių kamavusios problemos filme tėra siužeto aplinkybės.
„Genijus“ yra ne pirmas ir tikrai ne paskutinis biografinis filmas apie garsius menininkus, praplaukiantis paviršiumi ir desperatiškai besilaikantis žanro taisyklių. Tokie filmai, kaip, pavyzdžiui, šių metų pradžioje pasirodęs Jay Roach „Ponas Trumbo“, kaip įmanydami bando apeiti kiekvieną problemą ir dramaturginį iššūkį, tarytum filmo pradžioje pasirodantis užrašas „paremta tikrais įvykiais“ būtų visa apimantis kūrinio pateisinimas.
Todėl nei kūrybinė krizė, nei savojo kelio paieškos, nei nuolat apninkančios abejonės netampa „Genijaus“ tema – šios ir kitos autorių bei jo redaktorių kamavusios problemos filme tėra siužeto aplinkybės. Režisierius M.Grandage‘as nusprendė sudėtingą T.Wolfe’o ir M.Perkinso kūrybinį bendradarbiavimą išaiškinti klasikiniu „viską nugalinčios draugystės“ motyvu ir taip sukūrė dar vieną ašaringą biografinį filmą, labiau tinkamą televizijai nei didžiajam ekranui.
