Vis dėlto, kad ir kaip bežiūrėsime, reikia pripažinti, jog gerokai daugiau dėmesio viešojoje erdvėje generuoja Š.Sauka, apdovanotas Nacionaline premija. N.Saukienė lieka be didžiulių retrospektyvų, organizuojamų sostinėje, sunkiasvorių albumų pristatymų ir išsamių recenzijų. Tam, mano galva, yra objektyvių priežasčių, tačiau išlipus iš menotyrinio lauko ir autorių kūrybos vertinimo, nesunku pastebėti, jog Nomeda Saukienė – moteris, kurianti vyro šešėlyje, bandanti suderinti kūrybą su ant pečių užsikrauta buitimi ir šeimyniniu gyvenimu – gali tapti kur kas įdomesne ir kompleksiškesne personaže už Š.Sauką.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatytame Agnės Marcinkevičiūtės filme „Iš kur tas švytėjimas“ N.Saukienės portretas kuriamas atsispiriant nuo Nomedos-tapytojos, Nomedos-žmonos, Nomedos-motinos ir Nomedos-namų tvarkytojos vaidmenų. Tačiau kiekvienas režisierės bandymas 52 minučių filme atskleisti naują N.Saukienės spalvą atrodo pernelyg atsargus. Švelniame, pasteliniame kolorite kontrasto sąmoningai vengiama.
Režisieriai, kurdami filmus apie menininkus, neretai „pasimauna“ vis toje pačioje vietoje – į menininką jie žvelgia išimtinai per jo kūrybos prizmę. Portretuojamojo gyvenimas tuomet persiima jo kūrybos bruožais ir leitmotyvais, trukdančiais pažvelgti į menininką iš kitų perspektyvų.
Ir šįkart, nors bandyta kalbėti apie gerokai proziškesnius kūrybos bei gyvenimo aspektus, „Iš kur tas švytėjimas“ atrodo kaip pačios N.Saukienės kūryba: kiek pakylėtas nuo žemės, subtilus, dvasingas – šį įspūdį padeda kurti ir operatorė Kristina Sereikaitė, įdėmiai fiksuojanti menininkės kasdienybės lyriką (filmas apskritai yra daugiau „rodantis“, nei „kalbantis“ ir tai yra vienas didžiausių jo pliusų), ir reikšmingai suskambantis kompozitoriaus Antano Jasenkos garso takelis.
Čia gal ir nebūtų problemos, jei N.Saukienės kūrybos šleifas, besivelkantis per visą filmą, netrukdytų jo kūrėjams užčiuopti kažkur antrame plane nuolat pulsuojančio nervo. Štai Nomeda Saukienė pasakoja istoriją, kaip paslėpė paveikslą, kuriame visi įžvelgė Saukos įtaką, nes jame nutapyta kaukolė, o ir lapės – šiuo metu jos kūryboje vis atsikartojantis motyvas – daugeliui atrodo sietinas su vyro tapyba. N.Saukienė nedrąsiai šypsosi, klausia dukros, menotyrininkės Monikos Saukaitės – o jai kaip atrodo, yra ta įtaka ar nėra?
Menininkei pasitikėjimo savimi, „atstovėjimo“ už savo kūrybą pritrūksta dar keliuose filmo epizoduose, tačiau filme pabiri fragmentai taip ir nepaliečia problemos šerdies. Kaskart, priartėjus prie vidinio konflikto, režisierė pasuka saugesniu, aštresnius kampus aplenkiančiu keliu. O gaila.
Belieka tik spėlioti, kiek daug gali slypėti po lakoniškais Saukienės sakiniais vartant vyro kūrybos albumą, kuriame dekonstruotas jos kūnas įkeliamas į keisčiausius ir groteskiškiausius siužetus, ar tapytojos tarytum sau pačiai ištartais žodžiais, kad ji vis tapo, tikėdamasi, kad bus geriau, o „išeina vis taip pat ir taip pat“...
Kita vertus, visą filmą savotiškai „įvilkus“ N.Saukienės kūrybos estetiką ir ritmiką, „Iš kur tas švytėjimas“ savotiškai pateisina pats save. Ryškiausia čia nuskambanti mintis – būties ir buities harmonijos paieškos. Toks, žvelgiant į A.Marcinkevičiūtės filmą, ir yra vienas svarbiausių N.Saukienės sau užsibrėžtų, net jei ir neįžodintų, tikslų.
