Greitai atmečiau šią versiją – nors kompanijos istorijoje daugiau filmų neradau – ir pradėjau svarstyti apie šio nusikaltėlio populiarumo mastą ir priežastis. Kodėl žiūrovus taip jaudina filmai apie gangsterius? Kokia jų populiarumo paslaptis? Apie šį fenomeną parašytas ne vienas straipsnis ir studija, kurių autoriai ne paskutinėje vietoje įvardija ir labai paprastą priežastį: mums tiesiog patinka matyti veikėjus, kurie turi viską – pinigų, greitų automobilių, prabangių jachtų, nuosavų lėktuvų, gražių kostiumų, bet finale viską praranda. Iš pradžių pasaulis jiems po kojomis, o tada prasideda nuopuolis, kažkur giliai sąmonėje, matyt, patvirtinantis mūsų pačių doro ir kuklaus aštuoniomis darbo valandomis apibrėžto gyvenimo prasmę.
Jeigu filmai apie banditus paremti tikrais faktais, populiarumas šokteli. O jei tie įvykiai, kaip Escobaro atveju, yra palyginti neseni, jaudina dvigubai. Jau nekalbant apie tai, kad Escobaras yra idealus kino personažas tiek dėl savo charizmos, apie kurią kalba jį pažinoję, tiek dėl spalvingos biografijos, kurioje būta labai prieštaringų momentų: ne tik užsiėmė narkotikų prekyba, bet ir statė mokyklas, ligonines, bažnyčias, rūpinosi vargšais, dalyvavo politikoje. Vaikščiojanti dramos, detektyvo ir trilerio samplaika.
Apie narkotikų imperijos vadovą sukurtas ne vienas vaidybinis ir dokumentinis filmas, ant kurių populiarumo bangos akivaizdžiai šliuožia ir „Iš meilės Pablo“. Skirtumas tik tas, kad režisierius atspirties tašku renkasi mažą narkotikų prekeivio biografijos epizodą – meilės romano su žurnaliste Virginija Vallejo istoriją. Nors apetitas auga bevalgant ir pabaigoje pasakojimas jau išsikeros į Escobaro gaudynių pasiutpolkę.
Didžiausiu koziriu, matyt, turėjo tapti pora gyvenime ir kine – Javieras Bardemas ir Penélope Cruz, bet, paradoksalu, tarp jų ekrane nerasta jokios chemijos, ir ši problema matyti jau ne pirmame filme, kuriame aktoriai pasirodo kartu. Aistringas meilės romanas, apie kurį skelbė aprašymas, subliūkšta dar net neprasidėjęs. Matome tik gražuolę ir pabaisą be lašelio psichologijos – bedvases figūras, kurios su kūrybine grupe pasipinigauja iš populiarios temos. Tuos didesnius pinigus turėjo atnešti ir sprendimas kurti anglų kalba su ispanišku akcentu. Tačiau kai veikėjai, lyg vartydami karštą bulvę burnose, kalba angliškai, o keiksmažodžius pro dantis košia visgi ispaniškai, sunku nesijuokti ir nevertinti viso to kaip parodijos.
Jei Escobarą vaidinančiam Bardemui dar pavyko sukurti bent kiek įsimintinesnį portretą, išlaikyti distanciją su personažu, tai Cruz, priešingai, įkūnydama į psichologinius spąstus įkliuvusią heroję, kuri turi pasirinkti tarp meilės ir pareigos, iš esmės vaidina televizinę muilo operą – tirština spalvas, forsuoja ir atrodo taip dirbtinai, jog akimirką suabejoji jos aktoriniais sugebėjimais.
Bet net ne aktoriai didžiausias trūkumas, o neįtraukiantis scenarijus ir blanki režisūra, kuri, kaip tas dirbtinis Bardemo pilvas, nesujuda nė menkiausiu originalumo raumenėliu ir nesugurgia prasme. Gali iš anksto nuspėti, kaip dviejų žmonių pažinties istorija prasidės, plėtosis, kada ir kaip nutrūks, o jei kam nors bus neaišku, Cruz veikėjos balsas už kadro dalį įvykių iliustratyviai pakomentuos.
Dvi valandas kęsti šį režisūrinį spazmą įmanoma nebent tik iš didelės meilės aktoriams arba, neduokdie, iš meilės Pablui.
