Debiutinė Elijah Bynumo juosta „Karštos vasaros naktys“ (Hot Summer Nights) jau nuo pirmosios scenos, kai pilant lietui ir lydint užkadriniam balsui automobilis lekia greitkeliu, ir įžanginių titrų, prieš žiūrovo akis sumirgančių žydrai-rožiniu dantų pastos koloritu, panardina į jau pažįstamus vandenis – su „Miami Vice“ estetika ir „Beverli Hillso 90210“ sentimentalumu.
„Karštų vasaros naktų“ veiksmas nukelia į pačią 10 dešimtmečio pradžią. 1991-aisias, mirus tėvui, Danielis (akt. Timothee Chalametas) – ganėtinai kuklus ir nedrąsus vaikinas – išsiunčiamas vasaros atostogas praleisti pas kurorte gyvenančią giminaitę. Netrukus jis susitiks Hunterį (akt. Alex Roe) – tą blogiuką, kurio praeitis tamsi, o ateitis miglota, dėl kurio keliai linksta visoms miestelio merginoms ir kuris, niekam ne paslaptis, platina narkotikus. Atsitiktinai užsimezgusi Hunterio ir Danielio draugystė netrukus perauga į verslo partnerystę – Danielis ne tik prisijungia prie Hunterio veiklos, bet ir įtikina šį, jog metas imtis stambesnių žuvų. Kitaip tariant, gana savo ambicijas apriboti žolės paaugliams stumdymu.
Tokia yra pirmoji filmo siužetinė linija su banknotų krūvelėmis, prabangiais automobiliais ir kartkartėmis liejamu šampanu. Čia didelių dramaturginių viražų nebus – mūsų duetui seksis tol, kol nebesiseks. T.y. tol, kol godumas neaptemdys proto.
Antroji linija, žinoma, yra apie jausmus ir santykius, suraizgytus kaip neblogoje telenovelėje. Danielis įsižiūri McKaylą (akt. Maika Monroe). Merginą, apie kurią slapčia svajoja visi – tai mums ne kartą patvirtina goslus naratoriaus balsas. Tačiau McKayla yra Hunterio sesė. Ir nesvarbu, kad jųdviejų saitai nutrūkę, Hunteris įspėja Danielį, kad šis prie jos nesiartintų, nes tam kažkodėl mano turįs teisę – ko, beje, dėl lygiai taip pat nesuprantamų priežasčių nekvestionuoja nei vienas personažas. Todėl Danielis meluoja McKaylai, kad nepažįsta Hunterio, o Hunteriui, kad neturi nieko bendro su jo seserimi, tuo pat metu meluodamas savo merginai, kad neplatina žolės, ir savo draugelį mėgindamas įvesti į dar pavojingesnį narkotikų žaidimą. Na, ir kuo jums ne „Beverli Hillsas“?..
„Karštos vasaros naktys“ yra nelyg stropus pirmūnas, kartojantis tai, kas išdėstyta kino vadovėlyje apie „jaunus, žavius ir pavojingus“. Todėl blogiukas įsižiūri pabrėžtinai gerą ir mielą merginą, kurios tėvas, žinoma, yra rūstus policininkas; ta, kuri atrodys neatsiejama nuo vietos gatvių ir pliažų, slapčia svajos pabėgti į platųjį pasaulį, o vasarą, kai, regis, pasislepia visi suaugusieji, naują pasaulio tvarką nustatys tie patys jauni, gražūs ir kartais pavojingi. Ypač sau patiems.
Dar čia, žinoma, netrūks ir kino nuorodų: nuo Jamesą Deaną primenančio Hunterio pasirodymo, filmuojamo slow motion, iki Weso Andersono kolorito ir personažų „išpažinčių“ tiesiai į kamerą ar linktelėjimo „Pašėlusioms naktims“ (1997, rež. Paulas Thomas Andersonas).
Tik kuo daugiau dramaturginių štampų ir paklydusių citatų randi, tuo tuščiau viskas ima atrodyti.
Kai Danielis ir McKayla pirmą kartą drauge važiuoja automobiliu, persimetus keliomis nervingomis frazėmis stoja nejauki tyla. Danielis įjungia grotuvą. Pasigirdus muzikos garsams sėdėti kartu ir neturėti ką vienas kitam pasakyti tampa bent per sprindį lengviau.
Panašu, kad atsivėrusias dramaturgines tuštumas Elijah Bynumas taip pat mėgina užkamšyti muzika – „Karštos vasaros naktys“ vietomis primena MTV geriausių hitų pristatymą, nes kone kiekviena scena yra lydima garso takelio. Tačiau nelabai pavykusių pasimatymų išmintis galioja ir kine: kad ir kaip atkakliai mėginsi nukreipti dėmesį, jei neturi ką pasakyti, anksčiau ar vėliau tai iškils į dienos šviesą. E.Bynumas šią pamoką išmoko pakankamai skaudžiai.
