Atrodo, kad toji klampynė neišvengiama, o kuo labiau spurdi, neigi ir draskaisi, tuo greičiau klimpsti į savo paties neišmanymo gelmę. Akies krašteliu dar stebi greta besigaluojančius, tačiau toliau besilankstančius medžiagai, kuriai patys suteikė absoliučią valdžią.
Tik kaip gali kaltinti žiūrovą, jei su šia nuodėme susiduria visi? Italų režisieriaus Gianfranco Rosi dokumentinis filmas „Liepsnojanti jūra“ (Fire at Sea) ne tik pelnė politiniu angažuotumu garsėjančio Berlyno kino festivalio pagrindinį prizą, bet ir sulaukė kritikų liaupsių. Kodėl? Nes 2016 m. žiūrint filmą apie pabėgėlių krizę visiems, po seanso grįšiantiems į saugius ir šiltus namus, belieka nuleisti galvas ir supratingai linksėti, tarytum filmo medžiaga, t.y. tema, ir būtų visas filmas.
2016 m. žiūrint filmą apie pabėgėlių krizę, visiems, po seanso grįšiantiems į saugius ir šiltus namus, belieka nuleisti galvas ir supratingai linksėti, tarytum filmo medžiaga, t.y. tema, ir būtų visas filmas.
Suprantama – būdami didžiausios XXI a. humanitarinės krizės liudininkais, negalime atsiriboti nuo žiniasklaidoje blyksinčių ir širdį veriančių skaičių, faktų, vaizdų. Matydami realybės nuotrupas, perkeltas į meno kūrinį, mes nesąmoningai jam lenkiamės, pamiršdami ar pro pirštus praleisdami nemenkas jo ydas.
Pabandykime pažvelgti į „Liepsnojančią jūrą“ ne atsiejant filmą nuo jo medžiagos, bet nuo jos atsispiriant. Ką ir kaip apie pabėgėlių krizę mums pasakoja filmas ir ar tikrai jis vertas vienbalsių pripažinimo šūksnių?
„Liepsnojanti jūra” žiūrovus nukelia į Lampedūzos salą, jau keletą metų tapusią migrantų krizės epicentru. Pabėgėliai iš Afrikos pergrūstais laivais bando pasiekti Lampedūzos krantus, kur tikisi pradėti naują gyvenimo etapą – deja, jų kelionės dažnai baigiasi tragiškai. Tačiau tai, kas likusiam pasauliui tėra žinių reportažai ir protu sunkiai suvokiama statistika, Lampedūzos gyventojams jau tapo kasdienybe.
Kaip ir ankstesniame savo filme „Šventasis greitkelis“ (Sacro Gra), G.Rosi filmuoja uždarą bendruomenę, o fragmentiški portretai, mozaikiškai dėliojami į filmo audinį, ir čia tampa retorinėmis figūromis. Štai viena kameros sekamo dvylikamečio Samuelio akis yra „tingi“ – jo smegenys ignoruoja vaizdą, siunčiamą iš prasčiau matančios akies. G.Rosi prikišamai kartojamas „tingios akies“ motyvas filme tampa aliuzija į Europą, užsimerkiančią ir nematančią to, kas akivaizdu.
Portretas kaip reiškinys filme egzistuoja tik pasakojant apie Lampedūzos gyventojus. Ar ne ironiška, kad kūrinys apie pabėgėlių krizę migrantus pristato ne kaip individus, o masę – gyvą ar mirusią?
„Liepsnojančioje jūroje“ Lampedūza tampa skirtimi tarp dviejų pasaulių, tačiau toji riba, neabejotinai ryški realybėje, režisieriaus yra dar labiau užaštrinama ir net „forsuojama“.
Palikime nuošalyje tą faktą, jog personažų portretai ne tik eskiziški, bet ir kuriami vien žiūrovo linksminimui ar „pamokymui“. Kur kas svarbiau tai, kad portretas kaip reiškinys filme egzistuoja tik pasakojant apie Lampedūzos gyventojus.
Ar ne ironiška, kad kūrinys apie pabėgėlių krizę migrantus pristato ne kaip individus, o masę – gyvą ar mirusią? Negana to, atvykstančiųjų tragedija filme redukuojama iki gailių moterų raudų ar vos ant kojų bepastovinčių kūnų, mat režisierius kur kas įdėmiau gilinasi į sveikų ir saugių europiečių gyvenimus, vos kartkartėmis pertraukiamus krizės „trukdžių“.
G.Rosi žvilgsnis į savo personažus yra sąlygojamas iškreipto galios santykio – Vakarai ir čia griežia pirmu smuiku, nors turėtų bent kartą pasitraukti į scenos galą.
Vidinės dinamikos stokojanti „Liepsnojanti jūra“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šalta ir išlaikanti reikalingą distanciją, tačiau tokia išvada reikštų dar vieną įsipainiojimą medžiagos pinklėse – šaltu tonu G.Rosi dėsto tokias vizualines banalybes ir sentimentalybes, jog belieka priimti kai kurių kritikų G.Rosi taikomą vizualinės poetikos terminą.
Vidinės dinamikos stokojanti „Liepsnojanti jūra“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šalta ir išlaikanti reikalingą distanciją, tačiau tokia išvada reikštų dar vieną įsipainiojimą medžiagos pinklėse – šaltu tonu G.Rosi dėsto tokias vizualines banalybes ir sentimentalybes, jog belieka priimti kai kurių kritikų G.Rosi taikomą vizualinės poetikos terminą.
Gal tai ir poezija, tik kad prasta ir manipuliatyvi, nes į kaktusus šaudantys vaikai neatliepia pasaulio blogio, kaip kad naktinis paukštelio „kalbinimas“ neatspindi vidinio gėrio. Neorganišką filmą mėgindamas gelbėti pseudopoetiniais intarpais, režisierius „užsupa“ žiūrovą visai kaip Samuelį „užsupa“ jūra – antroje filmo dalyje apsipranti, bet šleikštumo jausmas nepalieka ir toliau.
Nuo pat pirmųjų kadrų G.Rosi žiūrovui po nosimi meta pabėgėlių krizę – kaip faktą, kurio nereikia aiškinti – ir šią poziciją išlaiko iki pat finalo. Išvadų, be jokios abejonės, nėra, tačiau aptakiame, paviršutiniškame, spekuliatyviame kūrinyje visiška interpretacijos laisvė toli gražu nėra vertybė – veikiau būdas klampinti žiūrovą į sudėtingą temą, šįkart supaprastintą iki dar vieno populiaraus festivalinio štampo.
