Beveik galėčiau su tuo sutikti, jei nusikelsime laiku atgal – režisieriaus filmas „Važiuok“ (Drive, 2011) apie vienišą vairuotoją, įsimylinti moterį ir įsitraukiantį į kraujo liejimo fiestą, yra, atrodo, tinkamiausias pavyzdys – N.W.Refnas čia atsisako ambicijų kalbėti apie visuomenės sąrangą ar analizuoti savo personažo motyvaciją, tačiau sukuria (ar net sukonstruoja) stilingą, atmosferišką, energetišką, kinematografišką filmą, sinefilų atmintyje įsirėžusį kaip vieną įdomiausių tų metų žanro interpretacijų.
Šįkart po intriguojančia forma žiūrovas netrunka pastebėti režisieriaus dviveidystės – N.W.Refnas kritikuoja tai, kuo ir pats naudojasi.
Ar toks pats yra ir naujausias režisieriaus filmas „Neoninis demonas“ (The Neon Demon, 2016), pristatytas šių metų Kanų kino festivalyje? Iš pirmo žvilgsnio, taip. Refnas čia ir vėl žaidžia forma, cituoja ir perkuria, o žiūrovui pateikia ryškias spalvas, išraiškingus sulėtinimus, videoklipus primenantį montažą, atmintin įsirėžiantį garso takelį. Retas ginčytųsi – gražu.
Tačiau šįkart po intriguojančia forma žiūrovas netrunka pastebėti režisieriaus dviveidystės – N.W.Refnas kritikuoja tai, kuo ir pats naudojasi.
Refnas, taip pat kaip ir jo kritikuojama visuomenė, į moterį žiūri kaip į nepilnavertę asmenybę, kurią ne tik išrengia ir eksponuoja žiūrovų žvilgsniams, aproprijuodamas visas šiuolaikinių medijų tradicijas, bet ir atsisako kurti personažių charakterius.
„Neoninis demonas“ pasakoja apie šešiolikmetę Džesę, atvykstančią į Los Andželą ir mėginančią prasimušti mados pasaulyje. Naujokės grožio slapčia pavydi modelių versle seniai besisukančios merginos, pasiruošusios padaryti bet ką, kad tik išsaugotų savo pozicijas.
Čia ima rastis mados pasaulio, moters sudaiktinimo, visuomenės vartotojiškumo kritika, tačiau ji daugiau apsimestinė, atliepianti formą, o ne turinį. Refnas, taip pat kaip ir jo kritikuojama visuomenė, į moterį žiūri kaip į nepilnavertę asmenybę, kurią ne tik išrengia ir eksponuoja žiūrovų žvilgsniams, aproprijuodamas visas šiuolaikinių medijų tradicijas (nuo moterų maudynių duše iki įvairiausių „pavojingo grožio“ interpretacijų), bet ir atsisako kurti personažių charakterius – moterys „Neoniniame demone“ atspindi visus nūdienos stereotipus: čia ir paviršutiniškos, vien savo išvaizda besirūpinančios manekenės, ir pamišusios lesbietės, ir kuklios, nekaltos mergaitės iš provincijos, staiga tampančios agresyviomis vilkėmis.
Filmo herojai, kaip ir įprasta, beveik nekalba – jie žvelgia į tolį, o jei ir prabyla, dažniausiai monologu. Apie save, savo troškimus ir fantazijas. Net ir dialogų nuotrupos skamba kaip sentencijos: „Aš nenoriu būti kaip jos. Jos nori būti kaip aš“.
Kai paskutiniajame veiksme režisierius imasi atviro smurto, belieka tikėtis, jog žiūrovai galės atsikvėpti – po pusantros valandos stilizuotų klišių išties norisi kraujo.
Galbūt filmo nemačiusiam žiūrovui skaitant šias eilutes gali pasirodyti, kad „Neoninis demonas“ yra satyriškas kūrinys, tačiau būtent saviironijos jis ir stokoja – rimtu veidu patiekdamas visus stichiškos, iš gamtos kilusios „moters prigimties“ steoreotipus drauge su įvairiausių perversijų puokšte, filmas veikiau primena groteską, o ne ironišką žvilgsnį į seksualumą ir mados industriją.
Režisierius kritikuoja grožį kaip pagrindinę šiuolaikinio pasaulio valiutą, tačiau pats be jokių skrupulų ją naudoja, tęsia savo stilistinius viražus ir to visai neslepia. Filmo pradžią žymi inicialai NWR – tai jau beveik prekės ženklas. Tačiau šis „brendas“, tinkantis krauju pasruvusiems trileriams, yra stebėtinai prastas pasirinkimas filmui, bandančiam aprėpti platesnius kontekstus. Tad kai paskutiniajame veiksme režisierius imasi atviro smurto, belieka tikėtis, jog žiūrovai galės atsikvėpti – po pusantros valandos stilizuotų klišių išties norisi kraujo.