Bet neįmanoma vis tik nutinka ir mūsų herojus Džimas (akt. Chrisas Prattas) nubunda. Vienintelis iš 5000 keleivių, 90 metų anksčiau nei reikėjo. Džimas ieško išeičių – siunčia pranešimą į Žemę, bando laužti duris ir pasiekti valdymo pultą, kalbasi su erdvėlaivio kompiuteriais, tačiau viskas veltui. Panašu, jog šviesią ateitį tolimoje planetoje pakeis dešimtmečiai pokalbių su barmenu dirbančiu androidu Arturu (jo vaidmenį atliko Michaelas Sheenas, kuris net vaidindamas robotą atrodė gyvesnis ir tikresnis už kitus filmo personažus) bei vieniša mirtis.
Tiesa, nėra lengva suprasti, kodėl tiek Arturas, tiek kiti robotai dirba, o radijas kasdien ragina keltis iš lovos – juk visi erdvėlaivio keleiviai dar 90 m. turėtų miegoti, o galimybės, kad kapsulės suges ir jie pabus anksčiau, nėra – bet panaikinus šias aplinkybes būtų kur kas sudėtingiau plėtoti po savo naujuosius namus slampinėjančio Džimo istoriją. Ergonomika laimi prieš logiką.
„Pakeleiviai“ nuėjo ne tik konvencionaliu, bet ir kvestionuotinu keliu, kur persekiotojas, pasirodo, irgi auka, o meilei nebaisios jokios kliūtys. Ką jau ten sugriauti gyvenimai ir emocinės žaizdos – tikra meilė ir erdvėlaivį sutaiso.
Tačiau keliaukime toliau. Nuo vienatvės, nuobodulio ir žmogiškos šilumos ilgesio pavargęs Džimas pastebi miegančią Aurorą (akt. Jennifer Lawrence). Prie jos kapsulės, dėl balažin kokių priežasčių, nurodytas ne tik jos vardas, bet ir buvusi gyvenamoji vieta – Niujorkas, bei profesija – rašytoja. Ėmęs ieškoti informacijos apie jį sužavėjusią moterį, Džimas iš galvos nebegali išmesti dvejonės: ar sugadinti kapsulę, pažadinti Aurorą ir taip sugriauti jos gyvenimą, ar likti vienam, tačiau mirti iš liūdesio?
Nepaisant didžių moralinių dvejonių, Džimas Aurorą pažadina, ir sulig ta akimirka pagrindine „Pakeleivių“ tema tampa meilės istorija. Apmaudu – ir ne tik todėl, kad ugnelės tarp dviejų aktorių nė kiek nematyti. Šleivi ir nerangūs, tačiau stebėtinai smagiai susižiūrintys „Pakeleiviai“ turėjo erdvės į savąjį naratyvą iš tiesų įtraukti tuos klausimus, apie kuriuos tik puse lūpų užsimena – ar siekdamas išsigelbėjimo gali rizikuoti kito svajonėmis? ar gali atleisti, kai turėtum nekęsti? ar žmogus pajėgus būti vienas? – tačiau nuėjo ne tik konvencionaliu, bet ir kvestionuotinu keliu, kur persekiotojas, pasirodo, irgi auka, o meilei nebaisios jokios kliūtys. Ką jau ten sugriauti gyvenimai ir emocinės žaizdos – tikra meilė ir erdvėlaivį sutaiso.
Ir didžiausias sprogimas negali užgožti banalioms sentencijoms prilygstančios ištarmės – būk čia ir dabar, džiaukis šia diena, gyvenk dabartimi, o ne ateitimi.
Kaip ir ankstesniame savo filme, biografinėje dramoje „Vaizduotės žaidimas“ (The Imitation Game, 2014), M.Tyldumas istoriją pasakoja pagal žanro kanonus, tačiau visi siužetiniai posūkiai, prisidedantys prie pagrindinio leitmotyvo, prijungiami per grubiai, o žiūrovų emocijomis žaidžiama daugiau nei akivaizdžiai. Subtilumo filmui neprideda ir vizualinė jo pusė – futuristiniai erdvėlaivio interjerai tokie šalti, modernūs ir plokšti, kad nepadeda nė 3D efektas, o ilgainiui pradedi jaustis tarytum vaikščiodamas po atgijusią savo kompiuterio ekrano užsklandą.
Laimei, filme yra sprogimų. Nelaimei, ir didžiausias sprogimas negali užgožti banalioms sentencijoms prilygstančios ištarmės – būk čia ir dabar, džiaukis šia diena, gyvenk dabartimi, o ne ateitimi. Panašu, jog vadovautis šiais patarimais ypač sėkmingai sekasi tiems, kurie neturi kitos išeities, pavyzdžiui, devyniasdešimčiai metų yra užstrigę laive su savo persekiotoju.