J.Foster filmas pasakoja apie televizijos laidą „Pinigų monstras“, kurią tiesioginio eterio metu užgrobia žiūrovas, pasinaudojęs laidoje išgirstu investiciniu patarimu ir praradęs visas šeimos santaupas. Dabar jis nori paaiškinimo – kaip galėjo įvykti klaida, nulėmusi akcijų nuvertėjimą? Jis kaltina laidos kūrėjus dalyvavimu finansinėse aferose, o šie, stebint milijonams visame pasaulyje, bando rasti tikruosius atsakymus.
Šis filmas toks akivaizdus, toks gėdingai nuspėjamas ir morališkai pasenęs, jog sunku patikėti, kad tai nėra žanro parodija ar pareiškimas apie šiuolaikinio kino būklę.
Tai trileris, įkaitų drama, bet vargu, ar nors vienas žiūrovas patikėjo, jog į laidą įsiveržusio nepažįstamojo bomba sprogs, populiarios laidos vedėjas (akt. George'as Clooney’is) mirs, o filmo pabaigoje triumfuos „blogiečiai“. Šis filmas toks akivaizdus (net jei siužetas ir laužtas iš piršto), toks gėdingai nuspėjamas ir morališkai pasenęs, jog sunku patikėti, kad tai nėra žanro parodija ar pareiškimas apie šiuolaikinio kino būklę.
„Pinigų monstras“ vienu metu mėgina atskleisti tiesą apie šiandienos finansų pasaulio situaciją, sukurti metasatyrą apie televiziją ir priversti žiūrovus sėdėti sulaikius kvapą, tačiau nei vienas šių tikslų nėra įgyvendinamas.
„Pinigų monstras“ vienu metu mėgina atskleisti tiesą apie šiandienos finansų pasaulio situaciją, sukurti metasatyrą apie televiziją ir priversti žiūrovus sėdėti sulaikius kvapą, tačiau nei vienas šių tikslų nėra įgyvendinamas. Finansų rinka, kaip ir visi joje dirbantys, yra skirstoma į juodą ir dar juodesnę, o kritiškam žvilgsniui į televizijos industriją pritrūksta humoro bei siužetinės linijos, kuri būtų bent per sprindį nutolusi nuo televizijos klasikos – „CSI: Kriminalistų“ ar „Kobros 11“.
Negana to, „Pinigų monstras“ skęsta sentimentalume ir naivume, kurie filme atsiskleidžia keisčiausiomis formomis – švelniu Stokholmo sindromu ir įsitikinimu, kad net jei „blogietis“ prisipažįsta klydęs tik tada, kai jam grasinama mirtimi ir jis mėgina išnešti sveiką kailį, ši „išpažintis“ vis vien reiškia teisingumo pergalę. Baruose ir biuruose prie ekranų budėjusiems žmonėms iš nuostabos atvimpa žandikauliai.
„Pinigų monstras“ skęsta sentimentalume ir naivume, kurie filme atsiskleidžia keisčiausiomis formomis.
Vargu, ar galima kaltinti aktorius, kad šis filmas netapo jų šlovės viršūne, net jei laidos prodiuserę vaidinanti Julia Roberts čia veikia dviem režimais – ji arba visiškai apatiška, arba perdėtai emocionali, o G.Clooney’is išgyvena šablonišką transformaciją nuo visų mylimo, bet šalto šoumeno, iki empatiško, jautraus vyruko. Prie šios charakterių puokštės prisideda ir informatikai, be perstojo žaidžiantys kompiuterinius žaidimus, piktas korporacijos vadovas, turintis tarnybinį romaną, bei nėščia užgrobiko mergina, televizijos laidos žiūrovų akivaizdoje savo vaikiną išvadinanti nieko nepasieksiančiu padugne.
Prieš pat finalą į gatvę žengia laidos vedėjas ir užgrobėjas, jie keliauja susitikti su korporacijos vadovu. Juos seka policijos pajėgos, gatvėse pilna žmonių, laida toliau gyvai transliuojama visame pasaulyje. Vyrai laikosi išvien ir lėtai keliauja į šios istorijos pabaigą. Sakytum, beveik procesija, ir tai yra tiksliausiai šį filmą apibūdinanti metafora.
