Filmas prasideda kaip poros santykių studija. Yra mergina, kuriai reikia vaikino dėmesio ir šilumos. Yra vaikinas, kuris merginos nebemyli, bet pasakyti to tiesiai į akis nedrįsta, jaučiasi kaltas, tempia gumą. Yra siaubinga tragedija ir ašaros. Yra vaikino petys išsiverkti. Yra patirtos traumos neigimas ir tolimesnis apsimetinėjimas, jog viskas gerai, nors toli gražu ne. Yra neišsakyti jausmai ir užslopintos emocijos.
Visa tai – psichologinė istorijos pusė, kurią režisierius per pirmąjį pusvalandį sugeba išskleisti stebėtinai tiksliai, nepamiršdamas mažomis detalėmis, pavyzdžiui, paveikslais merginos kambaryje, užsiminti, kas mūsų lauks ateityje, purenti dirvą siaubui.
Vėliau susiduriame su antropologija. Vaikinas su geriausiais draugais, studijuojančiais šį mokslą, nusprendžia vykti į Švedijos kaimelį, kuriame kartą per 90 metų rengiama devynias dienas trunkanti Vidurvasario šventė. Keliauti pakviečia ir merginą, nors tikisi, jog ši atsisakys. Neatsisako. Santykių spektaklis tęsiasi.
Ir štai – patenkame į panteistų draugiją. Beveik archeologijos ir amatų dienas, bet ne Kernavėje, o šiaurėje tarp miškų. Keistuoliai švedai gyvena mediniuose namuose, vilki baltais drabužiais, augina gyvulius, garbina gamtą ir pažįsta runų raštą. Atvykėliams viskas įdomu, viskas stebina. Du draugai net susipyksta, kuriam pirmam kilo mintis apie šią kulto bendruomenę rašyti mokslinį darbą.
Tačiau kuo toliau, tuo viešnagė darosi keistesnė. Ir ne tik dėl kažin kokių žolelių arbatos, kurią jau pirmąją dieną, dar prieš įžengiant į bendruomenės teritoriją, draugai išgėrė. Vietinių gyventojų ceremonijos ir ritualai tampa kruvinesni, amerikiečiams nesuprantami ir gąsdinantys. Filmo persiritus į antrąją pusę, režisierius jiems skirs visą ekrano laiką ir, gaila, nuošaly paliks merginos išgyventos traumos ir sublimuojamų jausmų liniją.
Tiesa, režisierius išmoko kino pamokas ir žino, kad siaubas pats savaime nėra baisus, jei už jo neslypi personažų ar mūsų vidinės baimės. Todėl ir šią istoriją galima suprasti kaip merginos apsivalymo nuo kankinančios praeities aktą. Tik gaila, kad finaliniai taškai sudedami lyg iš reikalo, greitai ir kažkaip popsiškai.
Už pačią istoriją, kuriai lengva prikišti ir naivumą, ir pseudofilosofavimą, įdomiau stebėti, kaip klišių rinkiniais tapusiam siaubo žanrui režisierius Ari Asteris suteikia gyvybės. Filme nėra apleisto vaiduoklių namo. Nė karto prieš akis neiššoka pabaisa. Niekas tyliai neseka iš paskos. Nematysite jokių neaiškių pavidalų tamsoje. Ir nė karto nepašoksite iš kėdės. „Saulės kultą“ galima vadinti bene šviesiausiu siaubo filmu kino istorijoje.
Režisierius po debiutinio „Paveldėto“ („Hereditary“), kurį užsienio kritikai liaupsino, nors man filmas pasirodė tik formos neįgavusių idėjų (beje, neblogų) kratinys, ir toliau apmąsto bei perbraižo siaubo žanro ribas. Kartais jam iš tikrųjų pavyksta nustebinti, o kartais jis, lyg koks vintažu susižavėjęs hipsteris, lengva ranka skolinasi iš praeities kino pavyzdžių. Internete lengvai rasite autorių įkvėpusių folk-horror filmų sąrašą, kurio viršūnėje, žinoma, puikuojasi britiškasis „Karklų žmogus“ („The Wicker Man“, rež. Robin Hardy, 1973), beje, įkvėpęs ir „Radiohead“, kuriant dainos „Burn the Witch“ klipą.
Nepaneigsi vieno fakto. Ari Asteris kartu su kitais siaubo žanro gaivintojais – Jordanu Peele („Pradink“, „Mes“), Robertu Eggersu („Ragana“ ir šiemet Kanuose pristatytas „Švyturys“) – iš pasakojimų apie paranormalius reiškinius grįžo į žmogiškąją dimensiją. Kitaip tariant, priminė, kad už ateivius, monstrus ir demonus baisiau yra pats žmogus, jo viduje gimstantis, nors dažniau tiesiog pabundantis, nes visada ten tūno, blogis. Už tai šiuos režisierius verta pagirti, bet nebūtina mėgti.
