– Kokia buvo pirmoji reakcija perskaičius scenarijų?
– Ji buvo labai teigiama. Scenarijus paskatino ne tik mano smalsumą, bet ir norą pasikalbėti su Samueliu. Iš karto jam atsakymo nedaviau, nes nesu pratusi taip dirbti, tačiau jau iš karto norėjau tą daryti. Dialogai buvo nuostabūs, poetiški, šmaikštūs ir gana glausti. Samuelis yra tikras rašytojas. Ir tai liečia ne tik mano personažą – visas scenarijus turi kažką savito ir išskirtinio.
– Kaip keletu žodžių apibūdintumėte savo veikėją?
– Ji – aktorė, nebenorinti ja būti. Ir visiškai laisvai ji galėtų tapti bet kuo kitu. Kažkuo, kas tvarkosi naujojoje vietoje, kas pabėgo ir nutraukė visus saitus su senuoju gyvenimu. Ji trokšta pamiršti tą kitų matomą ir atpažįstamą jos praeitį dėl priežasčių, kurios filme taip ir neatskleidžiamos ir lieka asmeniškos.
– Kalbant apie patį režisierių Samuelį Benchetrit – kas labiausiai paliko įspūdį dirbant su juo? Tiek prieš filmavimą, tiek aikštelėje.
– Samuelis yra gana plepi asmenybė. Jis kalba apie daugybę dalykų ir tuo pat metu nebūtinai bando pasakyti esmę. Tam tikrus dalykus jis sako tam, kad pridengtų kitus. Tuos, kurių jis ieško ir, rodos, netgi atranda, bet nebūtinai išreiškia žodžiais. Tu jauti, kad, kaip ir kiekvieno gero kino kūrėjo, visas jo filmas yra jo galvoje, bet yra dalių, kurias jis pasilieka tik sau. Tad tik pažiūrėjusi užbaigtą juostą supranti, ką jis iš tiesų mąstė ir įsivaizdavo.
– Filmas sukasi apie tris netikėtai susitikusių žmonių poras. Kuo ypatingas jūsų ir Juleso Benchetrit duetas?
– Tai gan juokinga, nes mes, toli gražu, ne to paties amžiaus, bet tuo pat metu mes primename porą. Tarp mūsų veikėjų nėra nieko panašaus į motinos ir sūnaus santykius, kaip būtų galima numanyti susitikimo pradžioje. Jiedu pakankamai išskirtinė pora. Ir tam tikra trauka tarp jų yra. Tuo pačiu jie ir labai keista pora, nes Juleso veikėjas manajam turi tam tikrą įtaką, yra autoritetas. O tai, kas įvyksta tarp jų, paliečia ir sujaudina.
Prancūziška dramedija „Asfaltas“ kino teatruose ir internete nuo spalio 14 dieną.
