Romantinę dramą „Gražiausi gyvenimo metai“ galima išvysti tebesitęsiančiame festivalyje „Kino pavasaris“ – visose namų kino platformose.
1966 metais pasirodęs Claude'o Leloucho filmas „Vyras ir moteris“ sudaužė daugybę širdžių. Manąją, neslėpsiu, irgi. Tais metais, kai filmas išėjo į ekranus, aš gimiau, pamačiau jį gerokai vėliau, jau studijuodama Vilniuje. Kaip ir visos aštuoniolikmetės, norėjau, kad tokia meilė ištiktų mane.
Kanų kino festivalyje 1966 metais apdovanotas pagrindiniu prizu, nuskynęs du „Oskarus“, filmas per dvejus metus apkeliavo pasaulį, o jaunas režisierius Claude'as Lelouchas tapo garsenybe. Savo filme jis papasakojo dviejų vienišų žmonių meilės istoriją. Tačiau istorijų daug, o toks filmas – vienas.
Kūrinio centre – meilė
Pradėkime nuo pradžių: garsus lenktynininkas Žanas Luji (Jeanas-Louisas Trintignant'as) ir filmavimo komandos sekretorė Ana (Anouk Aimée) susitinka savaitiniame pensione, kur gyvena jų vaikai. Tą akimirką, kai susitinka jų akys, pasaulis pasikeičia ir jau niekada negrįžta į buvusias vėžes.
„Retai kada kine galima matyti tokias erotines scenas, savo tyrumu ir dvasingumu prilygstančias nebent Rodeno „Bučiniui“, – taip apie filme besiliejančias aistras rašė legendinis Lietuvos kino kritikas Saulius Macaitis. – Claude'as Lelouchas visuotinio cinizmo, lengvų ašarų, lengvo džiaugsmo epochoje nepabūgo savo kūrinio Visatos centru padaryti meilę – tokį dažnai vartojant nutrintą žodį. Ir žodis tapo kūnu: žmonės visame pasaulyje gaivinosi šio kūrinio vaizdais, nusimesdami skepsio kaukes, tenkindami savo dvasios alkį.“
Pagrindiniams filmo herojams Žanui Luji ir Anai filme tenka neįprastai sunki užduotis – nugalėti praeities šešėlius ir išsikovoti laimę. Ar jiems tai pavyks, pamatysime vėliau, nes praėjus dvidešimčiai metų režisierius Claude'as Lelouchas grįš prie šios istorijos. Dabar jis pasakos apie dvidešimt metų nesimačiusius Aną ir Žaną Luji. Per tą laiką ji tapo kino prodiusere, o jis ėmė vadovauti automobilių lenktynėms. Ana sugalvoja sukurti filmą apie prarastą meilę. Mylimasis neprieštarauja, kad jų istorija atsidurtų filme.
Claude'as Lelouchas tarsi ištrina plonytę ribą tarp realaus gyvenimo ir kino. Apsėstas „Vyro ir moters“ sėkmės, jis grįžta, kad ją pakartotų, tačiau ji išslysta režisieriui iš rankų. Filmas profesionaliai sukurtas ir suvaidintas, bet jausmo jame – nėra. Bent jau taip, pažiūrėję antrąjį filmą, kalbėjo režisieriaus gerbėjai. Kritikai apie istorijos tęsinį taip pat nepasakė nieko gero.
Sugrįžimas prabėgus pusei amžiaus
Praėjusiais metais Kanų kino festivalio publika akimirką nuščiuvo, kai ekranas parodė paskutinius naujojo Claude'o Leloucho filmo „Gražiausi gyvenimo metai“ titrus. Buvusieji salėje po skambančios tylos akimirkos prapliupo aplodismentais, o daugeliui iš lūpų veržėsi legendinė filmo melodija šaba-daba-da-daba-daba-da, da-da-da chaba-daba-da...
Prancūzų kino legenda Claude'as Lelouchas ir aktoriai Jeanas-Louisas Trintignant'as bei Anouk Aimée, rodos, grįžo ten, kur grįžti neįmanoma. Po 53 metų 81-erių sulaukęs režisierius vis dar nori kalbėti apie meilę. Apie tai, kad metai gali pasigrobti viską – jausmus, ryšį, tačiau nostalgiškas meilės ilgesys lieka.
Nuo 1966-ųjų praėjo daug laiko. Legendinis lenktynininkas, lenktynių organizatorius Žanas Luji gyvena globos namuose. Jis ypač saugo savo privatumą, dažniausiai renkasi vienatvę, kurioje jo atmintis tai iškeliauja, tai grįžta. Rodos, jam malonu prisiminti geriausius laikus ir šlovingą karjerą.
Kartais vežimėlyje sėdintį tėvą aplanko sūnus, į šį filmą sugrįžęs iš 1966-ųjų, – Antuaną vaidina tas pats anuomet mažas berniukas Antoine'as Sire. Pastebėjęs, kad tėvo atminties blyksniuose iškyla buvusi mylimoji Ana, jis nusprendžia jos paieškoti. „Esate geriausias tėvo prisiminimas“, – pasako jai, nuvykęs į mažą Normandijos miestelį, kur Ana gyvena su vaikais ir anūkais. Gyvenimas, panašu, jos pagailėjo labiau..
Pirmą kartą išvydęs mylimą moterį Aną (aktorė Anouk Aimée), vežimėlyje sėdintis Žanas Luji, kurį ir vėl vaidina dabar jau 88-erių sulaukęs Jeanas-Louisas Trintignant'as, jos tiesiog nepažįsta. Jų pokalbiai tarsi panyra į prisiminimų rūką, kuriame kartais iškyla jų pirmojo filmo jaunystė, paplūdimys prie jūros ir viešbutis, kuriame prasidėjo romanas.
Melancholijos ir liūdesio persmelktas, saulėlydžio spalvomis nutapytas, pagrindinio herojaus demencijos rūke paskendęs, greičiausiai paskutinis režisieriaus filmas yra jautrus ir elegantiškas. „Visos tikros meilės istorijos baigiasi blogai“, – filme sako Ana. Jos balsas tarsi paskęsta saulėlydyje: „Viskas gerai baigiasi tik filmuose.“
Ir vis dėlto didžioji tiesa – čia. Tai, kas buvo, tai, kas anuomet degė, niekur nedingo. Jausmai visada gyvens jų viduje. Net ir pasislėpę demencijos sutemose.
