Prestižiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje pristatytas filmas „Alisa karo lauke“ seka vieną filmo režisierių A.Kovalenko – ji keliauja į Rytų Ukrainą, kur pati fiksuoja protestus ir nesibaigiančias kovas, o grįžus namo yra stebima kolegės L.Durakovos kameros. Saugiuose namuose taip pat nelengva – kankina nežinia, vargina laukimas, ant plauko pakimba Alisos ir dėl jos sunerimusio vaikino santykiai.
Režisierės teigia, jog šiuo filmu nori pradėti nutrūkusį dialogą: „Naujienų reportažai iš žiūrovų atminties išsitrina po kelių dienų, o šis filmas, tikimės, žmones kur kas labiau paveiks emociškai ir padės suprasti, kas šiandien vyksta Ukrainoje“.
Dabar viskas net sudėtingiau, nes daug žmonių psichologiškai, fiziškai pavargo. Niekas nežino, kada visa tai baigsis, todėl ir kasdien mus lydinti frustracija pasibaigs tik sulig karo pabaiga.
– Filme nuskamba Alisos frazė: „Man atsibodo karas“. Kaip jaučiatės baigus filmavimus? Ar ši frustracija jus lydi ir toliau?
Alisa Kovalenko: Manau, Ukrainoje šiandien taip jaučiasi visi. Žinoma, karas dabar ne toks intensyvus, tačiau daugeliui žmonių vis dar sunku gyventi savo gyvenimus – juk kariai toliau žūsta. Dabar viskas net sudėtingiau, nes daug žmonių psichologiškai, fiziškai pavargo. Niekas nežino, kada visa tai baigsis, todėl ir kasdien mus lydinti frustracija pasibaigs tik sulig karo pabaiga.
– Kodėl nusprendėte kurti šį filmą? Kodėl jums buvo svarbu ne tik dalyvauti tuo metu Ukrainoje vykusiuose įvykiuose, bet ir juos fiksuoti?
A.Kovalenko: Kai prasidėjo Maidanas, ėjome filmuoti revoliucijos. Tuo metu negalvojome apie filmo kūrimą, tiesiog norėjome tai užfiksuoti. Juk keista būti dokumentinio kino režisiere ir neiti ten, kur kuriama istorija.
Po Maidano lenkų režisieriai atvyko į Ukrainą, norėdami padėti jauniems vietiniams kūrėjams, kalbantiems apie tai, kas vyksta šalyje. O prieš tai Liuba sukūrė trumpametražį filmą apie mane – mes kartu gyvenome bendrabutyje, tai buvo jos eksperimentas. Tad aš rodžiau medžiagą iš karo zonos, kur jau buvau nuvykusi, Liuba parodė savo filmą, o vienas mūsų kuratorių, režisierius Jacekas Bławutas pasiūlė sujungti šias dvi linijas – karą Ukrainoje ir mano asmeninio gyvenimo istoriją. Jis manė, kad taip galėtų būti sukurtas labai intymus, jautrus filmas, per vieno žmogaus prizmę pasakojantis visos šalies istoriją. Nusprendėme tęsti pradėtą darbą.
– Režisuoti dviese atrodo įdomus, bet rizikingas sprendimas. Kaip jums sekėsi dirbti drauge? Kaip nusprendėte, už ką kiekviena jūsų bus atsakinga?
A.Kovalenko: Liuba filmavo mane, aš – karą. Tai buvo teisingas pasirinkimas, nes Liuba yra ramesnis žmogus, galintis gilintis į psichologinius aspektus, o aš labai emocionaliai reagavau į kare kovojančių žmonių išgyvenimus. Kita vertus, kurti filmą apie save pačią yra sunku – sudėtinga rasti tinkamą distanciją, tad dirbant karo zonoje taip pat labai padėjo Liuba, kuri galėjo viską stebėti iš šalies. Manau, kad režisieriui, kuris dirba vienas, būtų sunku sukurti tokį filmą.
Tai, ką patyrėme, atliepė ir mūsų draugų patirtis, todėl šis filmas yra tarytum mūsų kartos portretas.
Mums taip pat daug padėjo J.Bławutas. Su Liuba daug diskutuodavome – ji norėjo, kad didesnę filmo dalį užimtų mano asmeninio gyvenimo peripetijos, aš vis skatinau filmuoti daugiau epizodų iš karo zonos. J.Bławutas padėdavo mums rasti kompromisą.
Liubov Durakova: Mes kartu daug išgyvenome, todėl panašiai žvelgėme į susidariusią situaciją. Tai, ką patyrėme, atliepė ir mūsų draugų patirtis, todėl šis filmas yra tarytum mūsų kartos portretas.
– „Alisa karo lauke“ yra labai asmeniškas filmas. Ar prieš pradedant filmuoti nusibrėžėte kokias nors ribas, aptarėte, ko reiktų nefilmuoti, apie ką nekalbėti?
A.Kovalenko: Neturėjome nei ribų, nei konkretaus plano. Tačiau buvo situacijų, kurios reikalavo paaiškinimo. Pavyzdžiui, mano pagrobimas. Man buvo labai sunku apie tai kalbėti, prireikė daug laiko, kol galėjau jaustis saugiai ir pasakoti apie šią patirtį į kamerą. Tačiau visoms kitoms situacijoms iš anksto nesiruošėme – scenarijaus nerašėme, ribų nenusibrėžėme. Galų gale, tik grįžusi iš karo zonos pirmą kartą supratau, kokios yra mano, kaip režisierės, galimybės – kol iš tiesų nenuvyksti į karą, negali įsivaizduoti, kaip jis atrodo.
– Ar visi žmonės, kuriuos filmavote, žinojo, jog yra filmuojami? Pavyzdžiui, Alisos vaikinas?
A.Kovalenko: Mano vaikinas nežinojo, kad buvo filmuojamas. Kai filmą pamatė pirmą kartą, jis buvo šokiruotas, nes net nenumanė, kad yra tokia svarbi jo dalis. Prireikė kelių mėnesių, kol paaiškinau, kam viso to reikėjo ir kodėl elgėmės būtent taip.
Norėjau patekti į Donecko oro uostą – kai kuriems žurnalistams vyrams tai nesukėlė jokių problemų, bet man, moteriai, iš pradžių to daryti neleido. Turėjau ilgai derėtis, aiškintis, derinti planus, kad būčiau įleista.
– Alisa, filme įžengėte į karo zoną. Kaip pelnėte ten kovojančių žmonių pasitikėjimą?
A.Kovalenko: Buvo sudėtinga. Kai atvyksti pirmą kartą, turi tapti „šeimos“ dalimi, užmegzti draugystę. Tai laiko klausimas. Karo zonoje gyvenimas kitoks, čia galioja kitos taisyklės. Jei nori būti to dalimi, turi suimti save į rankas.
Pavyzdžiui, norėjau patekti į Donecko oro uostą – kai kuriems žurnalistams vyrams tai nesukėlė jokių problemų, bet man, moteriai, iš pradžių to daryti neleido. Turėjau ilgai derėtis, aiškintis, derinti planus, kad būčiau įleista.
– Ar šis filmas pakeitė jūsų požiūrį į karą?
A.Kovalenko: Manau, kad šis filmas tiek man, tiek Liubai padėjo geriau suprasti karą ir į jį įtrauktus, jo paliestus žmones. Jei gyveni Kijeve, žinai, kad vyksta karas, tačiau jis kažkur ten, kažkur toli. Bet per akies mirksnį karas gali tapti skausmingai artimas, kai sužeidžiamas tau brangus žmogus.
Šio filmo dėka taip pat radau daug draugų. Karo zonoje susidraugauji greičiau ir tvirčiau – kartu išgyvenus tą siaubą, žmonės tampa broliais ir seserimis.
L.Durakova: Mes esame kilusios iš Rytų Ukrainos, tad suprasti, kas ten dedasi, mums buvo be galo svarbu. Kuriant filmą vis grįždavome prie pagrindinio klausimo – kaip gyventi karo metu?
Karo zonoje susidraugauji greičiau ir tvirčiau – kartu išgyvenus tą siaubą, žmonės tampa broliais ir seserimis.
– Prieš keletą metų Ukraina buvo dėmesio centre, tačiau šiandien atrodo, jog nemaža dalis žiniasklaidos karą Ukrainoje pamiršo. Kaip dėl to jaučiatės?
A.Kovalenko: Labai liūdna. Puikiai tai matau bendraudama su savo vaikinu, dirbančiu Prancūzijos žiniasklaidai – karts nuo karto jis vis dar sulaukia prašymų parašyti apie karą Ukrainoje, tačiau šiemet jis turi daug mažiau darbo nei anksčiau. O karas juk nesibaigė.
Bet ką mes galime padaryti? Galbūt šis filmas galės bent kažkiek pakeisti situaciją, priminti ar papasakoti žmonėms apie tai, kaip šiandien atrodo Ukraina.
L.Durakova: Ukrainiečiai šiandien jaučiasi visų pamiršti. Tačiau istorija kartojasi – prisiminkime Rusijos ir Gruzijos karą. Juk jį taip pat buvo stengiamasi pridengti, nukreipti dėmesį.
Nenuostabu, kad kasdien gyvename baime ir laukimu. Tai siaubinga.
Filmas „Alisa karo lauke“ bus pristatytas „Nepatogaus kino“ festivalyje.
