2014 m. pristatytas filmas, pavadintas „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ (orig. „Näin unta elämästä“, angliškai – „Once I Dreamt of Life“), kalba apietemą, kuri Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, yra tragiškai skaudi: savižudybes.
Per dieną Suomijoje nusižudo du žmonės.
Lietuvoje – vienu žmogumi daugiau. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje apie savižudybes visuomenė nelinkusi kalbėti. Tuo labiau viešai, prieš kamerą. Tačiau būtent tai vyksta šioje dokumentikoje: filmo autoriai užfiksavo Suomijos žmonių istorijas, kurie patys bandė pasitraukti iš gyvenimo ar jų artimųjų istorijas.
J.Kärkkäinen'ui, kuris yra vienas filmo režisierių, ši tema puikiai pažįstama: jis pats buvo priartėjęs prie savižudybės, laimė, to nepadarė. Tais metais, kai kūrė filmą, jo būsena buvo pablogėjusi tiek, kad režisierius penkias savaites turėjo praleisti psichiatrinėje ligoninėje.
Filmo kūrimo procesas užtruko šešerius metus. Per tą laiką J. Kärkkäinen'as sukūrė kitą dokumentinį filmą, „The Punk Syndrome“, apie pankroko grupę „Pertti Kurikan Nimipaivat“, kurioje groja Dauno sindromą ir autizmą turintys muzikantai. Šiemet jie išpopuliarėjo visoje Europoje po to, kai atstovavo Suomijai „Eurovizijos“ konkurse.
Pastarąjį filmą režisierius pristatė Lietuvoje, „Nepatogaus kino“ festivalyje. Šiemet jis sugrįš į festivalį – šį kartą pristatyti „Kadaise svajojau apie gyvenimą“. Kartu su juo į Lietuvą atvyks ir filmo prodiuseris Sami Jahnukainen'as.
J.Kärkkäinen'as interviu „Skype“ atvirai papasakojo apie naujojo filmo reikalingumą, savo paties mintis apie savižudybę ir pabandė rasti būdų, kaip spręsti šią tragišką tiek Suomijai, tiek Lietuvai problemą.
– Per dieną Suomijoje nusižudo du žmonės, tačiau visuomenėje ši tema yra tabu. Ar tai yra priežastis, kodėl nusprendėte sukurti šį filmą?
– Iš pradžių neplanavome kurti filmo apie savižudybes – dirbome prie kito filmo ir ieškojome jam pagrindinio herojaus. Planavome, jog juo taps vienas vyras iš šiaurės Suomijos. Nuvažiavome pas jį, pasikalbėjome, sužinojome, kad jo sūnus nusižudė. Pasikalbėjęs supratau, kad jis nėra tinkamas mūsų pirminei filmo idėjai. Bet tada kilo mintis sukurti filmą apie savižudybės paliestus žmones.
Man ši tema buvo svarbi ne tik visuomeniškai, bet ir asmeniškai. Kai pats buvau jaunas, maždaug 16-os, buvau pradėjęs galvoti apie savižudybę. Mąsčiau, kad jei viskas gyvenime susiklostys labai blogai, visada galėsiu pasitraukti. Galvojau, kas su manimi negerai, kodėl man kyla tokios mintys – juk niekas iš artimųjų nebuvo nusižudęs. Norėjau sukurti šį filmą, kad pats galėčiau suprasti, kodėl taip mąstau.
– Žiūrint iš Lietuvos perspektyvus sunku suvokti, kodėl Suomijoje savižudybių skaičius toks didelis. Lietuvoje ši šalis, kaip ir visa Skandinavija, matoma kaip turtinga, laimingų žmonių visuomenė. Vidutinis atlyginimas Suomijoje yra penkis kartus didesnis nei Lietuvoje. Vis dėlto, daugybė žmonių Suomijoje pasirenka pasitraukti iš gyvenimo. Ar pavyko rasti atsakymą kodėl?
– Suomijoje dažna savižudybė yra susijusi su nutrūkusiais santykiais – ypač kalbant apie vyrus. Išsiskyrimai su antra puse čia išgyvenami be galo skaudžiai. Veikia ir ekonominės priežastys – Suomijoje jos taip pat svarbios. Jeigu esi susikūręs gerovę ir jis sugriūna, kaip nutiko, pavyzdžiui, per krizę ankstyvais 90-aisiais, žmonės jaučiasi praradę pagrindą po kojomis. Tu turėjai prabangius namus, automobilį – ir staiga nebeturi nieko.
Manau, kad mes nelabai mokame spręsti rimtų problemų, kurios atsiranda mūsų gyvenimuose. Mūsų charakteris labai santūrus, panašus į japonų ir lietuvių. Jeigu viskas gyvenime tampa tamsu, mes pradedame galvoti apie savižudybę, kaip apie problemos sprendimo būdą.
– Filme „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ žmonės daug ir atvirai kalba apie savižudybę: kodėl bandė pasitraukti iš gyvenimo, kaip jautėsi, kai pasitraukė jų artimieji. Jis – neįtikėtinai atviras. Kaip jums pavyko žmones prakalbinti?
– Visų pirma kalbėjausi su visais žmonėmis prieš juos filmuojant, papasakojau jiems savo istoriją. Jie apie mane žino daugiau nei aš apie juos. Kai atsiveri pats, lengviau tikėtis, kad atsivers tau.
Vienas iš herojų buvo filmavęsis ankstesniuose mano filmuose – jį pažįstu puikiai. Kitus žmones sutikome asociacijoje, vienijančioje žmones, kurių artimieji nusižudė. Ėjome į jų susitikimus, susidraugavome. Kai susikuri artimą ryšį, prieš kamerą kalbėtis daug lengviau.
Vis dėlto emociškai tai buvo labai sunkus filmas. Jį kūrėme šešerius metus, su pertraukomis. Daug kartų man asmeniškai visko buvo tiesiog per daug. Per tą laiką pats buvau atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, praleidau ten penkias savaites.
Kad atsigaučiau, kūrėme ir kitą filmą – apie PKN muzikantus. Jie – be galo įkvepiantys žmonės. Buvimas su jais padėjo atsistoti ant kojų. Filmo kūrimo metu būdavau ligoninėje, mano operatorius ir garsistas paimdavo mane ryte ir vakare grąžindavo į ligoninę. Jie manimi rūpinosi, nes pats tuo metu negalėjau to padaryti.
– Kas buvo atsitikę? Jeigu tai ne per daug asmeniška.