– Viskas gerai, aš galiu pasakyti. Per šešerius metus du kartus išsiskyriau su dviem skirtingomis merginomis. Negana to, dažnai buvau labai blogoje finansinėje padėtyje. Visa tai susidėjo į viena.
Ligoninėje atsidūriau ne dėl filmo, bet dėl šių, asmeninių priežasčių. Bet buvo labai sunku kurti filmą apie savižudybes, kai pats jautiesi nestabiliai. Problema buvo ta, kad nesu profesionalus psichiatras. Neturėjau jokio psichologinio skydo. Dėl to viskas, ką filmo herojai pasakojo, persidavė man pačiam. Išgyvenau jų istorijas, kartu sujungdamas jas su savo patirtimi. Kartais buvo labai sunku žiūrėti tai, ką nufilmuodavome.
– Pradžioje „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ gali atrodyti kaip liūdniausias filmas, kokį kada nors tekę matyti. Bet jo pabaigoje yra šviesa – parodoma, kad ir po artimojo savižudybės žmonės gali gyventi toliau, būti laimingi, nors tik įvykus tragedijai, atrodė, kad ir jų pačių gyvenimai baigėsi. Filmas tarsi turi laimingą pabaigą. Ar būtent tokią žinutę norėjote perduoti – kad, nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi?
– Kurdamas filmus niekada neturiu tikslo perduoti kokią nors konkrečią žinutę. Mes tiesiog norėjome parodyti, kad pasaulyje yra žmonių, kurie susidūrė su savižudybe arba galvojo šiuo keliu eiti patys. O taip pat norėjau per tuos žmones papasakoti apie savo paties jausmus – nes pats nesijausčiau gerai sėsdamasis prieš kamerą.
Taip pat norėjome parodyti, kaip susidūrimas su savižudybe žmones pakeitė. Koks gyvenimas yra po šios patirties. Nes manau, kad gyvenimas visam laikui pasikeičia. Tu gali išlikti, bet jau nebesi tas pats žmogus.
Šis filmas pakeitė ir mane. Prieš pradėdamas jį kurti, jausdavau keistą palengvėjimą, pagalvodamas, kad visada turiu savižudybės galimybę. Tai visada atrodė kaip išeitis, kurią gali pasirinkti. Nežinau, ar būčiau tai iš tikro padaręs. Bet apie tai galvodavau. Po šio filmo to nebedarau. Turiu 8-metę dukrą, tėvus, artimuosius. Kai pradedu galvoti apie savižudybę, iš karto prisimenu juos, pagalvoju kaip jie jaustųsi. Ir tada nustoju tai daryti.
– Kaip filmas buvo sutiktas Suomijoje?
– Kai jį pirmą kartą parodė per televiziją, kilo daugybė diskusijų, sulaukėme žiniasklaidos dėmesio. Buvo sukurtas atskiras puslapis, kuriame kiekvienas galėjo papasakoti savo pačių istorijas, susijusias su savižudybe. Bent kuriam laikui apie šią temą buvo pradėta kalbėtis. Bet dabar situacija vėl tapusi tokia, kokia ir anksčiau. Galbūt viskas šiek tiek geriau – tikiuosi, kad pamatę filmą žmonės sužinojo, kad aplink yra daugiau tų, kuriuos palietė savižudybė, kad kažkas išgyvena panašius jausmus. Kad jie nėra vieni.. Aš pats, kai tik filmą pabaigėme, nusprendžiau būti nuo jo kuo toliau. Nedaviau jokių interviu, jokių komentarų. Man buvo per sunku. Jaučiau, jog reikia save apsaugoti nuo emocijų. Tik dabar pamažu galiu vėl prie jo sugrįžti.
– Ką mes visi turėtume daryti, kad savižudybių skaičius sumažėtų?
– Manau, kad mums reikia daugiau galvoti apie kitus, o ne apie save. Jeigu jaučiate, kad mąstote apie savižudybę, būtina surasti ką nors, su kuo galima apie tai kalbėtis. Suprantu, kad tai labai sudėtinga. Lengviau viską tiesiog laikyti savyje. Pats tai patyriau. Bet kai kreipiesi į ką nors, paprašai pagalbos, dažniausiai ją ir gauni. Kreipimasis bent jau suteikia galimybę, kad situaciją pagerės. Tai daug geriau negu nedaryti nieko.
Be to, dabar mes visi esame susijungę internetu. Jį galima labiau išnaudoti kalbant apie savižudybių prevenciją. Galima sukurti būdus, kaip žmonėms, ieškantiems pagalbos, surasti vieniems kitus, panašiai kaip mes darėme sukūrę specialų puslapį kartu su filmu. Nes kalbėtis būtina. Tai yra pirmas žingsnis į problemos sprendimą.
Susitikimai su Jukka Kärkkäinen'u ir filmo prodiuseriu Sami Jahnukainen'u vyks po „Nepatogaus kino“ seansų spalio 22 d. Vilniuje kino teatre „Multikino“ ir spalio 23 d. Kaune kino teatre „Romuva“. „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ festivalyje taip pat bus rodomas spalio 21 d. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“. Po šio seanso bus surengta diskusija.
