– Pirmieji tavo filmai pasakoja dramatiškas istorijas. Filme „Ištirpdyti Sibirą“ (angl. Melting Siberia) kartu su močiute išvyksti ieškoti jaunystėje ją besilaukiančią palikusio senelio, o „9 žvaigždučių viešbutyje“ (angl. 9 Start Hotel) pasineri į niūrią kasdien Izrealio sieną kertančių statybininkų iš Palestinos kasdienybę. Savo vėliausiame filme, priešingai nei paminėtuose, daug pozityvumo ir šviesos. Ar tai atsitiktinumas, ar vis dėlto sąmoningas pasirinkimas?
Būtent tai, kad jie rado vienas kitą ir sugebėjo sukurti kažką drauge, būdami skirtingose pasaulio pusėse, man ir buvo didžiausia vilties apraiška.
– Taip, iš tiesų, mano ankstesni filmai yra labai liūdni ir tragiški, pasakojantys apie žmones, atsiradusius situacijose, kuriose jie nenori likti, bet ir negali iš jų ištrūkti. Juos pabaigus jaučiau, kad norėčiau suskurti kažką viltingesnio. Tačiau, net ir turėdamas tokį norą, aš tikrai nenumaniau, kad „Pasitikite, Princesė Shaw“ ir bus būtent toks filmas. Filmuojant Samanthą teko pamatyti, kad ir jos gyvenimas nėra lengvas, o kartais ir labai gniuždantis. Filmas galiausiai išėjo pakilus, nes viso proceso metu buvau tarytum vedamas jų abiejų karmos. Būtent tai, kad jie rado vienas kitą ir sugebėjo sukurti kažką drauge, būdami skirtingose pasaulio pusėse, man ir buvo didžiausia vilties apraiška.
– Kaip suradai Samanthą?
– Aš pažinojau Kutiman ir visuomet norėjau sukurti filmą apie jį. Pirminė idėja buvo filmuoti Kutiman ir jo kūriniuose grojančius muzikantus, gyvenančius skirtinguose pasaulio kraštuose. Samanthos daina buvo pirmoji, kurią išgirdau ir man ji iš karto patiko. Paklausiau Kutiman apie ją ir jis man pradėjo rodyti jos įrašus internete.
Atsimenu, tą naktį praleidau žiūrėdamas visus Samanthos įrašus, tuos, kuriuose dainuoja ir tuos, kuriuose tik kalba. Jaučiausi, kaip detektyvas, nes iš rastos informacijos bandžiau suprasti, kas ji tokia ir kokia jos istorija. Buvau sužavėtas jos nuoširdumo ir jos balso, žinojau, kad turiu su ja susitikti. Parašiau jai žinutę Facebook’e ir ji sutiko. Pradėjome bendrauti, tačiau man prireikė dar poros mėnesių, kad suprasčiau, jog ji ir Kutiman yra viskas, ko man reikia filmui.
Buvau sužavėtas jos nuoširdumo ir jos balso, žinojau, kad turiu su ja susitikti.
– Samantha gyvena Naujajame Orleane, tu – Izraelyje. Kaip filmuojant pavyko įveikti didžiulio atstumo keliamas kliūtis?
– Važinėjau pirmyn atgal beveik metus, nes tuo pačiu metu filmavau ir Samanthą, ir Kutiman, ir dar montavau jau nufilmuotą medžiagą. Kai jau visai nebespėdavau, turėjau du operatorius pagalbininkus, vieną čia, Izraelyje, kitą JAV. Visas procesas nebuvo toks sudėtingas, kaip galėtų pasirodyti. Samanta atnaujina savo Youtube ir Instagram profilius pakankamai dažnai. Jeigu atsikelęs iš ryto rasdavau vaizdo įrašą apie tai, kad ji ruošiasi perklausai, puldavau organizuoti filmavimą. Žinoma, kalbėdavomės ir telefonu, beveik kas savaitę.
– Režisieriaus ir personažo santykiai visuomet išlieka labai delikačia sritimi. Vieni kūrėjai laikosi atstumo, kiti tampa artimais draugais. Kokie ryšiai užsimezgė tarp tavęs ir filmo personažų?
– Per paskutiniuosius metus supratau, kad noriu kurti filmus tik apie žmones, kuriuos laikau man artimais, kuriuos myliu ir su kuriais galiu tapatintis. Samanthą įsimylėjau jau pamatęs pirmuosius vaizdo įrašus internete. Turiu prisipažinti, kad kurį laiką netgi jai pavydėjau jos sugebėjimo būti tokiai tikrai, tiesmukai, sąžiningai ir nuoširdžiai. Man patiko su ja bendrauti ir aš laukdavau, kada galėsiu vėl vykti į Naująjį Orleaną.
Filmavimo metu tapome draugais, bendraudavome daugeliu temų. Mano pirmasis filmas „Ištirpdyti Sibirą” buvo labai asmeniškas, pasakojo mano šeimos istoriją, tad prieš kamerą teko atsidurti ir man pačiam. Labai gerai suprantu, ką reiškia būti filmuojamam. Visuomet siekiu, kad filmo personažai pasitikėtų manimi. Prieš baigdamas filmą, parodau jį herojams ir iškerpu tas scenas, kurių jie nepageidauja, net ir tokias, kurios man atrodo stiprios ir reikalingos. Dokumentinis kinas yra apie tikrus žmones ir jų gyvenimus, dėl to man jie visuomet bus svarbesni nei pats filmas.
Visuomet siekiu, kad filmo personažai pasitikėtų manimi. Prieš baigdamas filmą, parodau jį herojams ir iškerpu tas scenas, kurių jie nepageidauja, net ir tokias, kurios man atrodo stiprios ir reikalingos.
– Kaip reaguoji, kai daugelis šį filmą lygina su Pelenės istorija?
– Nesu visiškai tikras, kad man tai patinka, nors ir suprantu, kad filme pakankamai stipriai flirtuojama su Pelenės motyvu. Tai buvo reikalinga, kad suveiktų filmo finalas, dėl kurio aš labai ilgai kovojau, nes daugelis norėjo, kad filmas baigtųsi taip, kaip baigiasi pasaka. Manau, kad Samantos istorija turi dvi puses. Vienok, joje yra labai daug vilties, juk prieš dvidešimt metų ji nebūtų galėjusi atsitikti. Kita vertus, liūdna pagalvoti, kiek daug talentingų žmonių gyvena aplink mus, kurių mes niekuomet nepažinsime. Man buvo labai svarbu akcentuoti, kad tai, ar tu gyveni iš muzikos, ar ne; ar esi muzikos pasaulio garsenybė, ar ne – nėra tavo talento kriterijus. Po peržiūrų prie manęs yra priėję žiūrovai, kuriuos šis filmas įkvėpė. Jie man sakydavo „Kai buvau jaunas, irgi svajojau kurti muziką, tačiau pradėjau dirbti ir nustojau groti, manau, kad pradėsiu groti iš naujo.” Šis filmas suteikė labai daug pasitikėjimo Samantai ir jos žiūrovams, tuo labai džiaugiuosi.
Užaugau atokiame kaime, kuriame filmai buvo tarytum langai į kitus pasaulius.
– Sukūrei filmą apie išsipildžiusias svajones, tad pabaigai norėčiau paklausti, kokios buvo tavo svajonės?
– Keista, bet kiek save atsimenu, visuomet svajojau kurti kiną. Užaugau atokiame kaime, kuriame filmai buvo tarytum langai į kitus pasaulius. Kai suaugau, pasakiau sau, kad baigęs karinę tarnybą būtinai pabandysiu, jei nepavyks, tiek tos. Bet man pavyko. Tačiau, tai nėra tik mano paties nuopelnas. Aš gimiau tokioje socialinė aplinkoje, kurioje galėjau sau leisti studijuoti ir vėliau kurti kiną. Tai nėra taip lengva, kai nežinai, ar sugebėsi užsidirbti gyvenimui iš šios srities. Dėl šios priežasties daugelis, kuriems galbūt taip nepasisekė, kaip man, susiduria su visa virtine kliūčių. Sėkmė nepriklauso nuo talento, gyvenimo aplinkybės labai dažnai gali ne tik užtverti bet kokias galimybės tobulėti, bet ir absoliučiai netekti pasitikėjimo savimi. Manau, kad Samantos istorija yra labai geras to pavyzdys.
Šio filmo premjera vyks Vilniuje, rugsėjo 3 d., festivalio „Loftas Fest“ metu. Primename, kad festivalio „Nepatogus kinas“ bendruomenės nariams taikoma 50 procentų nuolaida į visus mokamus Loftas Fest renginius. „Pasitikite, Princesė Shaw“ taip pat galės pamatyti ir kitų miestų žiūrovai. Spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje filmas keliaus po Lietuvą kartu su kitais 10-ojo „Nepatogaus kino“ programos filmais.
