Šis filmas režisieriui atnešė tarptautinį pripažinimą, laimėjo vieną pagrindinių apdovanojimų 2010 m. „Hot Docs“ tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje Toronte ir pelnė rekordišką skaičių žiūrovų simpatijų prizų įvairiuose kino festivaliuose.
– Kas įkvėpė sukurti dokumentinį filmą apie sportuojančius garbaus amžiaus žmones?
– Viskas prasidėjo nuo nedidelio straipsnio, kurį perskaičiau laikraštyje. Ten buvo rašoma apie Pasaulio veteranų lengvosios atletikos čempionatą. Taigi pagalvojau, kad būtų puiku sukurti apie tai trumpą reportažą televizijai. Tačiau kai sutikau šio čempionato dalyvius, buvau apstulbęs – nepaisant savo garbaus amžiaus, šie žmonės savyje turėjo tiek daug vidinės energijos ir optimizmo! Tuomet man gimė idėja sukurti dokumentinį filmą, nes jame tilpo viskas – gyvenimo grožis ir tuo pačiu metu artėjanti mirtis, žmonių santykiai ir begalinis noras eiti pirmyn.
– Savo filme pasakojate apie penkis devintą dešimtį perkopusius atletus, kurie kiekvieną dieną treniruojasi ir yra pasiryžę dalyvauti čempionate bei siekti pačių geriausių rezultatų. Kur, jūsų nuomone, slypi jų energijos paslaptis?
– Mano filmo herojai visą savo gyvenimą užsiėmė sportu. Sulaukę garbaus amžiaus, jie nori išlikti aktyvios visuomenės dalimi. Turiu omenyje, jiems svarbu parodyti, kad jie dar gyvi, kad gali mėgautis gyvenimu ir ko nors pasiekti. Nors šiuose veteranų lengvosios atletikos čempionatuose daug žiūrovų nesusirenka, tačiau dalyviams tai proga pasirodyti. Tam tikra prasme, jie laužo stereotipus apie senatvę, t.y. šie žmonės keičia seno žmogaus portretą, jį spalvina šviesiom, ryškiom spalvom. Aš buvau nuoširdžiai nustebęs, kiek daug žmonių, kurių amžius jau seniai perkopęs aštuonias dešimtis metų, vis dar aktyviai sportuoja užuot ramiai ir nuobodžiai leidę savo dienas namuose su televizijos pulteliu rankose.
Kalbant apie filmą „Auksinis ruduo“, norėčiau pabrėžti, kad šis filmas – ne apie sportą, o greičiau apie sugebėjimą nepasiduoti, išlikti pozityviam ir mokėjimą džiaugtis kiekviena savo gyvenimo diena.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti kuriant šį filmą?
– Sunkiausia, matyt, buvo bendrauti. (Juokiasi) Pirmiausia, pats filmavimo procesas užtruko keletą metų, kadangi aš norėjau įsigyventi į visų savo herojų kasdienę rutiną ir parodyti aplinką, kurioje jie gyvena. Mano filmo herojai gyvena skirtingose Europos valstybėse, be to, nesinaudoja naujų technologijų teikiamomis galimybėmis – jie neturi telefonų, nesinaudoja „Skype“, nerašo elektroninių laiškų. Tad man reikėjo prisiderinti. Visi organizaciniai klausimai, bendravimas vyko tiesiog paštu. Tai man buvo gera patirtis, kuri pareikalavo kantrybės ir laiko.
– Ar jūs pats sportuojate? Gal išgirdote kokių patarimų, kaip sulaukti tokio amžiaus ir išlikti gyvybingam?
– Taip, aš sportuoju. Tiesa sakant, kai kartais užeina silpnumo akimirka, prisimenu savo sutiktus žmones, kurie net ir nebūdami geriausios sveikatos, nepasiduodavo ir judėdavo į priekį. Taigi man nebelieka pasiteisinimo. Kalbant apie ilgą gyvenimą, manau, čia nėra jokios paslapties, svarbiausia – mėgautis gyvenimu, mokėti pripažinti savo ribas, bet nepasiduoti.
– Ką patartumėte jauniems dokumentinių filmų kūrėjams, kur slypi dokumentinio filmo sėkmė?
– Tai sunkus klausimas. Galiu atsakyti iš savo patirties, kad nėra aiškaus atsakymo. Labai svarbu būti gerai organizuotam, turėti tam reikalingų įgūdžių ir finansinių resursų. Dažnai tai tikrai ilgas ir sunkus darbas. Svarbu nespausti savęs, o tiesiog būti atviram ir išlaukti, kol istorija pati ateis pas tave ir išsirutulios. Svarbu suprasti, ar istorija išties tokia gera, kad apie ją vertėtų kurti dokumentinį filmą.
– Ar tai bus pirmas kartas, kai atvyksite į Lietuvą?
– Taip, aš pirmą kartą lankysiuosi Baltijos kraštuose. Nemažai skaičiau apie Lietuvos istoriją, domėjausi jos kultūra ir visuomene. Todėl labai laukiu savo kelionės ir susitikimų su kino žiūrovais. Man bus įdomu išgirsti jų nuomonę ir padiskutuoti.
Režisieriaus Jano Tenhaveno filmas „Auksinis ruduo“ bus rodomas Vilniuje spalio 25 d. 20 val. kino teatre „Multikino“ ir spalio 27 d. 17 val. kino teatre „Pasaka“, po šių kino seansų vyks susitikimas su režisieriumi. Lapkričio mėnesį „Nepatogiam kinui“ keliaujant po Lietuvą, šį filmą taip pat galės pamatyti Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir mažesnių miestų žiūrovai.
