Pagrindinis veikėjas Janis, jaunasis pionierius, šventai tiki komunizmu ir net išduoda komunistinei valdžiai savo tėvą. Tai primena sovietmečio kino kronikas. Tačiau šiame filme į visą tai žvelgiama ironiškai. Tai – filmas satyra. Teatrališkai sukurtas paveikslas priverčia žiūrovą pajusti ideologijos absurdą.
Apie prievartą mąstyti paklūstant ideologijai bei apie patį filmą kalba režisierė L.Pakalnina, atsakydama į susitikimo su festivalio žiūrovais metu užduotus klausimus.
– Ar tai filmas apie praeitį ar šių dienų metafora?
– Mane šį filmą sukurti įkvėpė Sergejaus Eizenšteino filmas „Bežino pieva“ pagal Aleksandro Ržeševskio scenarijų bei Vladimiras Putinas. V.Putino vardas labai garsus šiais laikais, jis daug pasako. Aš norėjau išreikšti, kad šis filmas yra ne apie praeitį.
Tai filmas apie dalykus, kurie vyksta dabar. Prieš dvejus metus, kai pradėjau rašyti scenarijų, Ukrainoje prasidėjo rimti įvykiai. Tada aš supratau, kad tai niekada nesibaigs. Pinigai ir valdžia visada laimi. Ir kas tada, jei mes tiesiog norime gyventi savo kasdienį asmeninį gyvenimą? Aš noriu mąstyti savarankiškai ir jausti savus jausmus. Kai iš išorės nurodoma, kaip mąstyti ir kaip suprasti dalykus, visi tampame vienodi.
– Kaip Latvijoje yra suvokiama sovietinė praeitis?
– Mūsų padėtis, iš visų Baltijos šalių, yra prasčiausia. Mes niekada nepaviešinome KGB agentų vardų. Man lengviau rodyti šį filmą užsienyje – Italijoje, Meksikoje, Irane, Amerikoje.
Todėl, kad Latvijoje sulaukiu labai keistų reakcijų. Didžiausią šio filmo auditorijos dalį sudaro vyresni žiūrovai – 70 proc. ir daugiau. Man laišką parašė net kultūros ministras, drausdamas šį filmą rodyti užsienyje. Žinoma, tai ne dokumentinis filmas. Pavyzdžiui, filme rodomas bažnyčios naikinimas perteiktas meniškai, tad nebūtinai turi atitikti realybę. Tačiau bažnyčios buvo sunaikintos, nesvarbu kaip. Buvo išgrobstyti visi jos turtai. Bet kuriuo atveju, pabrėžiu, tai ne dokumentika.
– Minėjote, kad filmas kritiškai priimtas vyresnės kartos. Ar jie pasiruošę priimti tiesą? Galbūt jie siekia užmiršti, ištrinti tai iš savo istorijos?
– Pirmiausia šis filmas buvo rodomas pensininkams. Po to aš sulaukiau daug agresijos. Visada maniau, kad vyresni žmonės protingi, apsišvietę, daug skaito. Tačiau po filmo, kalbantis su vienu aktoriumi, išgirdau, kad per daug idealizuoju vyresnę kartą. Sunku pripažinti, bet vyresnė karta savo laisvalaikį leidžia žiūrėdami nerimtus televizinius serialus.
Tad ir kinas turi juos atitikti: kad nereiktų išėjus iš kino teatro galvoti apie tai, ką matei. Be to, tuo metu jie buvo jauni. Jie neprisimena visko ir sako, „ką čia rodai? 1950 m. Latvijos žemdirbystė buvo aukštumose“. Tačiau juk 1949 m. žmonės buvo siunčiami į Sibirą. Kaip galima tai užmiršti?
Mūsų padėtis, iš visų Baltijos šalių, yra prasčiausia. Mes niekada nepaviešinome KGB agentų vardų.
– Kodėl pasirinkote tokiu būdu pasakoti istoriją? Ji labai kompleksiška, sudėtinga, nelengva sekti pasakojimą dėl jo išskirtinės manieros.
– Aš nenoriu pasakoti istorijos tiesia linija. Taip rašomos knygos, o aš norėjau naudotis kino kalba. Ir nėra blogai, kad ko nors nesuprantate. Filmai daugiau yra ne apie supratimą, o apie jausmą. Kino kalba yra tarptautinė. Todėl man patinka kurti filmus, nes galiu susikalbėti su įvairiomis tautomis.
Beje, džiaugiuosi grįžusi į „Kino pavasarį“. Čia buvau prieš dvejus metus su kitu filmu ir kaip tik tuo metu sulaukiau žinios, kad „Aušra“ gavo finansavimą.
– Minėjote, kad jus įkvėpė S.Eizenšteino filmas „Bežino pieva“. Kokias stilistines išraiškas perėmėte iš šio filmo? Kokia jo įtaka?
Pirmiausia šis filmas buvo rodomas pensininkams. Po to aš sulaukiau daug agresijos.
– Aš neperžiūrėjau visų S.Eizenšteino filmų. Kai kuriuos buvau mačiusi dar studijų laikais. Žinoma, visą ką matai, daro tau įtaką. Mane įkvėpė ne tik šis kino kūrėjas, pavyzdžiui, bažnyčios naikinimo scenas inspiravo Dziga Vertovas. Ir ši įtaka bet nebuvo sąmoninga.
– Prisimenant sovietinius laikus, ar šiandienai trūksta herojų, o gal atvirkščiai?
– Visuomenė naudoja didvyrius savo reikmėms. Jie svarbūs masėms. Berniukas didvyris filme buvo reikalingas masėms, jį supusiems aplinkiniams.
