Po seanso režisierius atsakė į žiūrovų klausimus.
– Iš kur atėjo įkvėpimas parašyti tokį filmo scenarijų? Daugumą tokių istorijų inspiruoja laikraščių antraštės.
– Istoriją įkvėpė Adrianas Silisteanu, šio filmo operatorius. Jis su manim dirbo ir statant kitus filmus. Prieš atrasdamas kiną Adrianas dirbo prancūzų naujienų agentūroje Bukarešte, norėjo tapti žurnalistu.
Tad ši istorija paremta tikrais įvykiais, nutikusiais jam prieš dešimt metų. Visą šį laiką tai nedavė jam ramybės, vis dar jautėsi kaltas. Kai pradėjo apie tai kalbėti, iš karto susidomėjau šia istorija. Savo profesijoje taip pat dažnai susiduriu su moraliniais iššūkiais. Tenka bendrauti su vaikais, suaugusiaisiais, gyvūnais. Tam tikra prasme juos išnaudoji dėl meno ir asmeninių tikslų. Kine lengva pamiršti žmogiškumą. Kartais nesąmoningai pradedi naudoti emocinį smurtą vien dėl to, jog labai stipriai tiki savo idėja ir nieko aplink daugiau nebematai.
– Nors ir nerodote atvirų smurto scenų, filmas labai šokiruoja. Įdomu, kaip tai būtų pakitę, jei žurnalistų komandoje būtų buvę moterų. Ar tai buvo tvirtas apsisprendimas, jog žurnalistai bus tik vyrai?
– Mes daug svarstėme apie tai rašydami scenarijų. Tikroje istorijoje, kuria rėmėmės, dalyvavo būtent vyrai. Žinoma, visi nori sukurti filmą, kuriame atsispindėtų lyčių lygybė, bet gyvename patriarchaliniame pasaulyje, tad ir šis sprendimas mums buvo svarbus – norėjome parodyti tiesą.
Beje, Adrianas, filmo įkvėpėjas, pasakojo, kad jam teko dirbti prie panašios istorijos kartu su žurnaliste. Ji daug natūraliau priėmė situaciją ir nematė nieko bloga, jog naudojasi sensacija dėl savo sėkmės. Tai tik įrodo, kad lytis nieko nereiškia. Filmas nebūtinai būtų išėjęs mažiau šokiruojantis, jei jame būtų daugiau moterų.
– Mane labai sudomino scena, kurioje pagrindinis žurnalistas kalbasi su žmona. Jie kartu žiūri interviu ištraukas, juokiasi ir laido kvailus komentarus apie tokią siaubingą situaciją. Ko siekėte šia scena?
– Norėjome pristatyti merginų, dirbusių prostitutėmis Paryžiuje, situaciją. Bet nesinorėjo, kad ši scena būtų labai sunki ir tamsi.
Pats dirbau televizijoje ir labai dažnai būdavo, kad pradedi kvailai komentuoti ar juoktis iš žiaurių naujienų. Juokavimas rimtomis temomis veikia kaip apsigynimo reakcija.
– Atrodo, kad filmas puikiai atspindi Rytų Europos šalių visuomenes. Žmonės moka dirbti savo darbą, gali būti profesionalūs, mandagūs ir taktiški, bet, kita vertus, jiems visai nesvarbu, jog egzistuoja tokios problemos kaip skurdas ir prostitucija.
– Įdomu, kad, pristačius filmą Japonijoje, kilo panašus klausimas. Ten buvusi mergina iš Rumunijos pasakė: „Na, tai tik dar vienas filmas, rodantis, kad Rumunija yra labai skurdi ir korumpuota valstybė.“ Neturėjau ką jai atsakyti.
Tuomet vienas japonas atitarė, kad visa tai vyksta ir Japonijoje. Visiškai kitame krašte ir kultūriniame kontekste. Japonijoje taip pat yra skurdesnių regionų, kuriuose klesti prekyba žmonėmis.
Kartais sunku racionaliai suvokti ir pamatyti tas problemas, kai žvelgi iš vidaus, pats priklausai supuvusiai visuomenei. Man buvo svarbu kalbėti ne apie konkrečią šalį ar regioną. Šis filmas visų pirma kalba apie žmones ir jų elgesį. Turime pripažinti, kad dažnai elgiamės ciniškai vien todėl, kad kažko pasiektume. Kai tikslas yra rezultatas, priemonės tampa nebesvarbios.
Taigi ši istorija yra universali ir kalba ne tik apie tuos, kurie trokšta pinigų ar garbės. Gyvenime panašiai elgiamės net su artimiausiais žmonėmis. Gyvename labai konkuruojančioje visuomenėje – verčiame savo vaikus būti geriausius, kaip ir filme, jais manipuliuojame.
– Kodėl nusprendėte pradėti ir užbaigti filmą baseino scena?
– Daugelyje savo filmų tai darau. Filmas prasideda labai asmeniška žmogaus istorija ir būtent taip baigiasi. Buvo svarbu parodyti, kaip profesinis gyvenimas įsiveržia ir keičia asmeninį. Net kai pridarome klaidų, yra dalykų, kuriuos vis tiek darome gerai.
– Traukinyje filmavote labai ilgą kadrą. Fredas Kelemenas sakė: „Ilgas kadras yra lyg galvojimo procesas.“ Tai leidžia vizualizuoti besikeičiančias mintis.
– Tikiu, kad filmuose turi būti šiek tiek poezijos. Žmogus savo rankomis gali sužeisti, sumušti, bet taip pat ir su didele meile paglostyti, apkabinti. Taigi ilgas kadras leidžia apmąstyti, reflektuoti veikėjus ir jų elgesį filme.
– Interviu scenos metu filmavote įspūdingą 360 laipsnių kadrą. Mergina pasakoja apie savo gyvenimą, tuomet kamera pradeda suktis – matome pilką dangų, purviną gatvę, prastus automobilius. Puikiai pažįstama situacija, kuri tarsi sako, kad nebėra jokios vilties.
– Tame kadre iš tiesų nebuvo jokios simbolikos. Iš pradžių galvojome, kad filmas stilistiškai turėtų būti panašus į televizijos reportažus. Televizija bando kuo gražiau pateikti aplinką, panoramuoja kadrus. Tad sujungėme įprastus kino kanonus su televizijos stiliumi. Beje, pastebėjau, kad žmonės mėgsta pasiimti telefoną ir viską fiksuoti sukdamiesi ratu. Nori viską išsaugoti 360 laipsnių kampu. Nežinia kodėl.
– Bėgant titrams skamba saksofono melodija. Kokia jos istorija?
– Filmuodamas sužinojau, kad pagrindinis aktorius Tudoras Istodoras moka groti saksofonu. Pradėjau galvoti, kaip tai galėčiau pritaikyti ir panaudoti. Taip atsirado scena, kurioje jis groja.
Taip pat visada malonu skirti dainą visiems tiems žmonėms, kurie pasilieka sėdėti iki filmo titrų pabaigos. Man gimė mintis, kad galbūt ateityje pagrindinis herojus Radu mokys savo posūnį Matei groti saksofonu. Aišku, tai nėra akivaizdu, bet tas garso takelis susideda iš dviejų melodijų: vienos, kuri atliekama profesionaliai, ir kitos – improvizuotos ir su klaidomis. Man labai patinka netikėtumai, kuriuos atrandi filmo eigoje.
