Gestų kalba nėra verčiama, tačiau tragiška istorija apie Ukrainos kurčiųjų internatą papasakota taip, kad viskas aišku ir jos nemokančiam žiūrovui. Festivalis „Kino pavasaris“ šį Europos atradimą rodys konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“.
„Gentis“ pasakoja apie skurdžią Ukrainos kurčiųjų internatinę mokyklą, kurioje tarp mokinių vyraujantis reketas ir smurtas yra kasdienybė. Internato naujokas bando prisitaikyti ir prisijungia prie „Genties“ – įtakingiausios mokinių grupės.
M.Slabošpickiui pavyko padaryti titanišką darbą. Jis subūrė lig tol beveik niekur nevaidinusius jaunus žmones iš Ukrainos, Baltarusijos bei Rusijos ir su jais sukūrė vieną paveikiausių metų filmų.
„Gentis“ pasakoja apie skurdžią Ukrainos kurčiųjų internatinę mokyklą, kurioje tarp mokinių vyraujantis reketas ir smurtas yra kasdienybė. Internato naujokas bando prisitaikyti ir prisijungia prie „Genties“ – įtakingiausios mokinių grupės. Ten jis susipažįsta su prostitucija besiverčiančia Jana, kurią įsimyli. „Genties“ nariams, žinoma, tai nepatinka.
Pergalė Europos kino akademijos apdovanojimuose šiai dramai toli gražu ne pirmoji.
Pavasarį Kanų festivalyje ji buvo pripažinta geriausiu programos „Kritikų savaitė“ filmu („Grand prix“), taip pat gavo „Visionary Award“ apdovanojimą ir specialų apdovanojimą–paramą filmo platinimui „Gan Foundation Support for Distribution Award“.
Šiemet „Gentis“ jau laimėjo apdovanojimus Londono, Milano, Filadelfijos, Sao Paulo ir kituose kino festivaliuose. Iš viso – virš 30 skirtingų festivalių įvertinimų visame pasaulyje.
Filmą taip pat lydėjo puikios įtakingų pasaulio leidinių – „IndieWire“, „The Guardian“, „Variety“ ir kt. – recenzijos. Juosta giriama už emociškai stiprią istoriją, kurios perteikimas gestų kalba suteikia visiškai kitokią žiūrėjimo patirtį.
Vieną pagrindinių vaidmenų atliko Jana Novikova, 21 metų baltarusė, kuriai šis filmas buvo kelias įgyvendinti vaikystės svajonę – tapti aktore. Filme Jana vaidina vieną sudėtingiausių personažų: moksleivę, kuri, norėdama išgyventi internato aplinkoje, verčiasi prostitucija. Su aktore kalbamės raštu, rusų kalba.
– Jana, dėkui, kad sutikai pasikalbėti. Papasakok savo istoriją – kaip atsidūrei kine? Ar iki „Genties“ buvai vaidinusi anksčiau, ar bent svajojusi būti aktore?
Mokyklą baigiau prieš ketverius metus, bet po to neturėjau pasirinkimo, kur stoti – kurtiesiems Gomelyje (antras pagal dydį Baltarusijos miestas – aut. past.) galima rinktis siuvimo mokyklą arba mašinų gamybos kolegiją.
– Gimiau Baltarusijos kaime, tarnautojų šeimoje. Mano tėvai girdi, bet jaunesnioji sesuo yra kurčia. Kai buvau trejų, mama mane išmokė piešti – norėjo, kad tuo rimtai užsiimčiau, užaugčiau meniška asmenybe. Nuo vaikystės labiau norėjau tapti aktore. Įsimylėjau filmą ,,Titanikas“, kuriame vaidino Kate Winslet. Būdama mokinė taip pat žavėjausi šokiu. Mokyklą baigiau prieš ketverius metus, bet po to neturėjau pasirinkimo, kur stoti – kurtiesiems Gomelyje (antras pagal dydį Baltarusijos miestas – aut. past.) galima rinktis siuvimo mokyklą arba mašinų gamybos kolegiją.
Įstojau į kolegiją, bet mokydamasi trečiame kurse supratau, kad tai – ne mano kelias. Širdis sakė, jog ateitis gali būti ir kitokia, kad galiu eiti toliau, pasiekti daugiau. Taip iš draugų sužinojau, kad Kijeve yra profesionalus teatras kurtiesiems ,,Raduga“ („Vaivorykštė“). Kaip tik tuo metu viename konkurse rinko naujus aktorius. Tačiau manęs nepriėmė. Labai nusiminiau. Bet perklausoje dalyvavęs režisierius M.Slabošpickis mane pakvietė atvažiuoti į Kijevę vyksiančią filmo „Gentis“ aktorių atranką. Sutikau. Be galo džiaugiausi sužinojusi apie gautą vaidmenį.
– Tavo personažas filme yra vienas svarbiausių ir sudėtingiausių. Turėjai suvaidinti keliose sekso scenose, taip pat aborto scenoje. Kaip reagavai apie jas sužinojusi?
– Iš pradžių nežinojau, koks bus mano personažas, režisierius mums nedavė perskaityti viso scenarijaus. Žinojau, kad vaidinsiu prostitutę, bet negalvojau, kad scenos bus tokios atviros, o vaidmuo – toks sudėtingas. Bet vis tiek labai norėjau tapti aktore.
Vis dėlto, kai M. Slabošpickis paprašė nusiimti liemenėlę, atsisakiau – nebuvau tam pasiruošusi. Kai repetuodavome erotines scenas, jaučiausi sutrikusi, buvo gėda. Tuomet režisierius pakvietė mus į kino teatrą pažiūrėti filmo ,,Adelės gyvenimas“ (atvirų sekso scenų turintis filmas, praėjusių metų Kanų festivalyje pelnęs „Auksinę palmės šakelę“, o pagrindinės jo aktorės pripažintos geriausiomis aktorėmis – aut. past.). Man labai patiko, kaip vaidino Adelė. Po šio filmo supratau, kad nuogumas yra meno forma. Ir mano požiūris į tokias scenas pasikeitė. Žiūrėjau daug kitų panašių filmų, mokiausi. Viskas – vardan kino. Supratau, jog šios scenos yra svarbios, kad galėčiau perduoti jausmų pilnatvę, kad žiūrovas juos išgyventų kartu su herojais.
Manau, kad „Gentis“ yra kaip Čarlio Čaplino filmai, kur viskas parodoma per emocijas. Mums nereikalingi žodžiai. Kaip ir žiūrint į fotografiją ar paveikslą – viskas puikiai suprantama.
– „Genties“ aktoriai – ne profesionalai. Kaip jums visiems sekėsi filmuotis?
– Dirbti reikėjo labai daug, bet visi, kartu su filmavimo komanda, laikėmės iki galo. Kad tik pasiektume kuo geresnį rezultatą.
– Kas buvo sunkiausia?
– Aborto scena. Ją reikėjo suvaidinti realistiškai, parodyti, kaip iš tikro tokioje situacijoje jaučiasi žmogus. Buvo sunku vien tai įsivaizduoti, nes niekada nesu dariusis aborto. Filmavimo dieną daug verkiau, skaudėjo, ant nugaros pritryniau nuospaudą, nes vaidinau gulėdama ant tinklelio. Sudėtingi ir sekso scenų filmavimai – buvo labai šalta, o mums reikėjo būti nuogiems. Kūrybinio proceso metu supratau, kad kinas – tikrai sunkus darbas.
– Filmas „Gentis“ ypatingas tuo, kad jame nėra jokių žodžių, tik gestų kalba. O ir ji – be subtitrų. Nepaisant to, filmą žmonės supranta, jis laimėjo daug apdovanojimų, sulaukė labai gerų recenzijų. Ar tikėjaisi to?
– Žinoma, kad tikėjausi. Manau, kad „Gentis“ yra kaip Čarlio Čaplino filmai, kur viskas parodoma per emocijas. Mums nereikalingi žodžiai. Kaip ir žiūrint į fotografiją ar paveikslą – viskas puikiai suprantama. O dėl apdovanojimų – manau, kad „Gentis“ yra stiprus ir drąsus filmas. Tikiu, kad jis yra visų jų vertas ir patinka žmonėms.
– Filmas pasakoja apie baisų gyvenimą Ukrainos kurčiųjų mokykloje. Ar labai skiriasi reali ir filme vaizduojama tokių mokyklų situacija?
Man dažnai užduodavo klausimus: nejaugi kurčiųjų mokyklos Ukrainoje iš tiesų tokios? Kodėl mokykla tokia sena ir tamsi?
– Yra visko. Ir aš mokiausi mokykloje-internate – mačiau muštynes, reketą. Bet ten mokosi įvairiausių žmonių – protingų, turtingų, gerų, piktų, „mafija“. Taip, kaip ir visur.
– Kaip manai, ar kitų šalių žiūrovų susidomėjimą filmu padidino tai, kad jis sukurtas Ukrainoje – turint omenyje dabartinę šios šalies politinę situaciją?
– Manau, kad tai sudomino žiūrovus, bet dėl kitų dalykų. Man dažnai užduodavo klausimus: „Nejaugi kurčiųjų mokyklos Ukrainoje iš tiesų tokios?“, „Kodėl mokykla tokia sena ir tamsi?“. Kitus žiūrovus labiau traukė faktas, kad filmas – tik gestų kalba ir be subtitrų. Jie klausė, kaip pavyko jį tokį sukurti, kaip buvo dirbama su aktoriais. Kiekvienas žiūrovas turi savo nuomonę.
– Filme kurtieji parodomi kaip į baisias sąlygas patekę, žiaurūs paaugliai. Tačiau viename interviu filmo režisierius sakė, kad daugybė kurčiųjų visame pasaulyje, nepaisant to, kad jie filme neidealizuojami, didžiuojasi, jog juosta apie jų gyvenimą yra rodoma Kanuose ir gauna apdovanojimus. Ką apie tai manai?
– Kurtieji filmu didžiuojasi, nes jame įrodoma, kad jie yra drąsūs ir stiprūs žmonės, galintys dirbti ir tokioje srityje, kaip kinas.
– Ar tęsi aktorės karjerą?
– Tikiuosi, kad taip. Jau gavau keletą pasiūlymų. Vienas iš jų yra Armėnijos režisieriaus filmas-pasaka.
