Tai ypač svarbu artėjant žiemos sezonui. Alternatyva būtų veiksmingos pasienio procedūros, vykdomos šalies teritorijoje netoli sienos, kurių metų būtų nustatoma, kam reikalinga apsauga, o kam – ne, ir tie, kuriems nėra pagrindo pasilikti, turėtų grįžti į savo šalį“, – sako agentūros atstovė Lietuvoje Renata Kuleš.
Dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programoje šia tema rodomas lenkų režisierės Lidios Dudos filmas „Giria“. Filmo protagonistai Asia ir Marekas su vaikais gyvena netoli rytinės Lenkijos sienos, seniausiame Europos miške – Belovežo girioje. Vieną dieną čia užklysta pabėgėliai, nepageidaujami nei Lenkijos, nei Baltarusijos valdžios. Filme fiksuojami dokumentiniai kadrai, kaip nepaisydama prieštaringų pasienio įstatymų, lenkų šeima kartu su savo mažamečiais vaikais padeda žmonėms išgyventi. Apie filmą su režisiere kalbasi Monika Augustaitytė.
– Kaip jūsų filmą „Giria“ pasitiko žiūrovai, kokio grįžtamojo ryšio sulaukėte?
– Pirmiausia filmą rodėme Salonikų tarptautiniame kino festivalyje Graikijoje. Keliavome ten su visa kūrybine grupe ir protagonistų šeima. Graikų visuomenė pirmoji Europoje patyrė migrantų krizę. Filmo „Giria“ herojų išgyvenimai Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje yra universalūs, atsikartojantys įvairiose pasaulio vietose.
Nepaisant politinių pažiūrų skirtumų, tėčiai ir mamos šią universalią istoriją atpažįsta ir į ją reaguoja. Filmas akcentuoja žmogiškąjį aspektą, žmogaus ryšį su žmogumi, o ne politiką. Mes pasakojame apie pavojus, kuriuos patiria migrantai, įstrigę pasienio miškuose. Rūpintis ir atjausti į pavojų patekusį žmogų yra labai natūralu. Jei mes nustosime būti jautrūs vieni kitiems, pasaulis ims ristis žemyn. Lenkijoje apie filmą gavome labai pozityvių atsiliepimų net iš žmonių, kurie buvo prieš migrantų priėmimą – juos sujaudino parodyta istorija.
Artimųjų ir šeimos palaikymo dėka galime pakelti sunkiausius gyvenimo momentus. Vadovautis etika, intuicija – tai svarbiausia būnant žmogumi. Net jei mūsų pačių valdžia liepia atsukti nugarą į nelaimę patekusiam žmogui ir neleidžia padėti, mes vis tiek turėtume išlikti žmonėmis. Neturime laukti, kol politikai viską padarys už mus. Galime po truputėlį kažką daryti ir patys. Filmo „Giria“ protagonistai Asia ir Marekas būtent tą ir darė. Filme matome šeimos stiprybę – tai suteikia vilties.
– Politikoje nėra veiksmingesnės taktikos už baimės kurstymą. JT pabėgėlių agentūros atstovė Lietuvoje Renata Kuleš teigia, kad nūdienos pasaulyje ji plačiai naudojama migracijos temoje, todėl žmogiškumo balsas, deja, geopolitiniame kontekste, nėra populiarus ir dėl to mažiau transliuojamas. Ar filmą „Giria“ kūrėte siekdama pokyčio migracijos politikoje?
– Taip. Sukurti filmą – tai mažiausia, ką aš galiu padaryti. Ir toliau dirbu šioje temoje, siekiu pakeisti įstatymą. Šiuo metu pradėjome kampaniją, kuria siekiame dekriminalizuoti humanitarinę pagalbą. Man labai svarbu tai, kad rodome filmą Baltarusijos pasienyje, Europos Tarybai Briuselyje, Strasbūre ir Ženevoje. Norime daryti įtaką politikams, kurie Europoje priima įstatymus.
Buvusi dešiniųjų valdžia Lenkijoje legalizavo atstūmimo politiką. Dabar turime naują valdžią, kuri mums žadėjo jautriai pasirūpinti pasienio migrantais. Tačiau prieš kelias dienas jie laikinai sustabdė teisę kreiptis dėl prieglobsčio. Tai reiškia, kad net neplanuojama migrantų klausti, dėl kokių priežasčių jie bėga iš savo šalies. Atstūmimai vykdomi be jokių klausimų, žmonės tiesiog išmetami.
– JT duomenimis, vieni didžiausių pabėgėlių skaičių šiuo metu yra iš Ukrainos, Sirijos, Afganistano, tačiau šiuos žmones priimame skirtingai. Ukrainiečius pasitinkame kaip brolius ir seseris, o žmonių iš kitų šalių priimti nenorime dėl nepalankių nuostatų. Filme Asios ir Marekos sūnus sako: „Labai liūdna, kad yra įstatymas, kuris neleidžia padėti“. Ar žmonės, teikiantys pagalbą Lenkijos ir Baltarusijos pasienio miške įstrigusiems migrantams, baudžiami?
– Filme migrantams padėję žmonės tai darė naktimis slapčia, nes bijojo būti sulaikyti pasienio kontrolės ir karių. Kol kas niekas į kalėjimą nepateko, vyksta teismai, bet spaudimas yra milžiniškas. Vietiniai žmonės yra gąsdinami, pareigūnai elgiasi agresyviai, įsiveržia į namus, atlieka kratas. Tikslas – įbauginti visuomenę, priversti pajusti, kad padėdami jie daro nusikaltimą. Žmonės nuo to yra akivaizdžiai pavargę.
Svarbu paminėti, koks pavojingas yra šis miškas. Silpnos sveikatos migrantams pasienio gyventojai tiesiog padeda išlikti gyviems. Lenkijos valdžios institucijos turėtų padėkoti pasienio bendruomenei, kad už juos atliekamas jų darbas. Pasienio gyventojai yra nematomi. Žiniasklaidoje girdime tik apie pasienio kontrolę, socialinius aktyvistus, bet nieko apie vietinius, kurie nuolat teikia pagalbą.
– Suaugę teikdami pagalbą mirštantiems migrantams jaučia daug liūdesio, kaltės. O kaip toks pasienio gyvenimas veikia ten augančius vaikus?
– Asios ir Mareko šeima ėmė vis mažiau skirti laiko pagalbai būtent dėl to, kad pastebėjo, kaip stipriai psichologiškai tai paveikė jų vaikus. Filme yra scena, kurioje matome, kaip vaikai žaidžia pabėgėlius ir humanitarinę pagalbą, jie gelbsti žmonių gyvybes. Tokiu būdu vaikai dorojasi su patiriama trauma, emociškai sunkiais patyrimais. Žaidime jie gali išgelbėti žmogaus gyvybę, gali laimėti – tai saviterapijos būdas. Realiame gyvenime tą padaryti ne taip paprasta.
– Filmo herojai kartu su kūrybine grupe keliauja po kino festivalius. Ar pagalba migrantams tapo jų misija? Kaip filmas pakeitė šios šeimos gyvenimą?
– Herojams filmas padėjo pamatyti, kad ne jie vieni susiduria su tokiais sunkumais. Jie nustebo sulaukę tiek teigiamų reakcijų, palaikymo. Tai juos sustiprino ir suteikė vilties, įgalino tęsti socialinį darbą ir padėti kitiems. Dabar jie psichologiškai jaučiasi daug geriau. Jaučia, kad turi galios kažką pakeisti, bent jau asmeninę žmonių nuomonę. Keliaudami po festivalius su žiūrovais jie kalbasi apie etiką, moralę, apie tai, kaip auginti vaikus ir kaip išlikti žmonėmis. Renginiuose pasirodo vilkėdami marškinėlius su užrašu „Padėti yra legalu“. Tai – žinutė, kurią jie skleidžia: ištikus krizei ar pavojui turėtume išlikti jautrūs vieni kitiems.
