„Provincijos gydytojo profesija – viena romantiškiausių“, – tikina jis, kviesdamas „Kino pavasario“ žiūrovus pamatyti naujausią savo filmą, jautrią, bet kartu linksmą dramą „Kaimo gydytojas“, kurioje vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė žiūrovų numylėtinis, garsus prancūzų aktorius François Cluzet.
– Filme pagrindinį vaidmenį atlieka „Cezario“ apdovanojimo laimėtojas, daugeliui žiūrovų iš kino juostos „Neliečiamieji“ („The Untouchables“) gerai pažįstamas prancūzų aktorius François Cluzet. Kaip pradėjote su juo dirbti?
– Pirmiausia jis perskaitė scenarijų ir jis jam labai patiko. François pamilo personažą, kurį turėjo vaidinti. Tada mes susitikome, ir šis susitikimas praėjo labai gerai. François man prasitarė, kad prisimena, kai pajuto, jog siūlomas personažas nėra linkęs į kraštutinumus. Jam patinka subtilūs, paslaptingi vaidmenys ir jausmus mažai rodantys, ne per daug kalbantys veikėjai. Tuo jį filmas ir sužavėjo, todėl jis nusprendė dirbti kartu.
– Kaip jis dirbo? Galbūt jūs jo prašėte susitikti su kitais gydytojais, pasikonsultuoti, kaip reikėtų elgtis?
– Manau, kad F. Cluzet yra labai dėmesingas menininkas: jis žiūri, klauso ir kartais atrodo, kad iš mano elgsenos jis gali perimti bet kokią mimiką ir kitus dalykus, priklausančius mano magiškajai profesijai. <...> François labai gerai suprato, kad būnant gydytoju labai svarbu mokėti išklausyti. Man atrodo, kad jis visa tai puikiai perteikė filme.
– Asmeniškai mane šiame filme sukrėtė ir pacientai, ir tai, kaip aktoriai, kurių, beje, nė vieno nepažįstu, juos įkūnija. Ar jūs rinkotės profesionalius aktorius, ar vaidinti kvietėte paprastus, nežinomus žmones?
– Ne, jie visi yra profesionalūs aktoriai. Jie gal nėra gerai žinomi, bet aš labai atsakingai rinkausi artistus, kurie galėtų tinkamai pavaizduoti ligonių asmenybes.
– Kaip jūs režisuojate filmus? Galbūt organizuojate repeticijas arba aiškinate scenarijų? Kiek vietos paliekate aktoriaus improvizacijai?
– Filmuojant labai mažai improvizuojama. Scenarijuje labai daug teksto, tad pirmiausia pradedama vaidinti pagal jį. Kartais scenarijus perrašomas vykstant filmavimams – ne visada viskas pavyksta taip, kaip norėtųsi, tad tiesiog perkuriame sceną. Labai daug repetuojame ir scenarijus tobulinamas filmuojant, bet ne improvizuojant.
– Mano manymu, François Cluzet, Marianne Denicourt suvaidino labai įsimintinus personažus, tarp jų buvo juntama ypač stipri chemija. Numanėte, jog jie bus tokia stipri aktorių pora?
– Manau, jog tam didžiausios įtakos turėjo jų profesiniai gabumai. Jie labai gerai dirbo kartu, bet tarp jų nebuvo nieko ypatinga, tik daug darbo, gera vaidyba ir magija, kuri sklando filmuose. Šiuo atveju viskas priklausė nuo jų talento, kaip aktoriai jie dirbo labai gerai.
– Žaviuosi, kaip jūs su didele doze humoro kalbate apie ligą ir mirtį. Kokią vietą šioje juostoje užima humoras?
– Aš manau, kad labai svarbu, jog filmas būtų nuotaikingas, smagus, linksmas. Tai – gyvenimo dalis. Visada siekiu pralinksminti žmones, prajuokinti juos, nesvarbu, apie ką kalbama. Tokie filmai kaip šis turi būti džiugūs, ironiški, truputį linksmi ir juokingi. Tai – dalis mano filmų kūrimo tradicijų.
– Galbūt galite paminėti keletą režisierių ir rašytojų, kurie jus labiausiai įkvėpė? Kokius filmus geriausiai prisimenate ir kokios kino juostos jus aplanko mintyse rašant scenarijus?
– Yra labai daug režisierių ir scenarijaus autorių, kurie tikrai mane įkvepia. Tačiau kuo daugiau dirbi, tuo mažiau pradedi galvoti apie įkvėpimo šaltinius. O tai taip pat labai svarbu. Manau, kad daugelis tokių šaltinių yra pasąmoningi, apie juos net nežinai, taigi ir negali pasakyti, iš kur jie kilę.
– Pabaigoje – kontroversiškas klausimas. Ar jūs kaip gydytojas manote, kad vėžys yra išgydomas?
– Manau, kad taip. Daugelis gydymų yra veiksmingi. Mokslas vystosi, bet, deja, susirgimų skaičius taip pat auga. Tikiu, kad jis išgydomas. Viliuosi.
