Panašiai filmas „Karalių naktis“ įtraukia ir žiūrovus – jie pasineria į fantastišką kino kaip pasakojimo galią ir leidžiasi vedami magiškos Dramblio Kaulo Kranto realybės.
– Sakoma, kad kasdien pasakojame istorijas. Kokią geriausią istoriją esate girdėjęs?
– Geriausia istorija, kurią girdėjau, visada yra ta, kurios ieškau kitam filmui. Kolega režisierius man papasakojo vieną puikią istoriją. Tai pasakojimas apie Afrikos aktorius, nacistinės Vokietijos laikais gyvenusius Berlyne. Jie norėdami užsidirbti pragyvenimui buvo priversti vaidinti rasistiniuose filmuose. Ir tai įstabi, nepaprasta istorija, turinti keletą skirtingų požiūrio kampų. Tikiuosi, kad ji pavirs į gražų filmą.
– O kaip „La MACA“ – vienintelio kalėjimo pasaulyje, kuriam vadovauja patys kaliniai, – pasakojimas rado kelią į „Karalių naktį“?
– „La MACA“ yra vieta, kurioje dažnai lankiausi būdamas vaikas, nes mano mama buvo jame kalinama dėl politinių priežasčių. Atmintyje išsaugojau labai stiprių šio kalėjimo vaizdų. Tačiau pats filmo pasakojimas susiformavo tada, kai iš kalėjimo išėjęs draugas man pasakė, kad „La MACA“ kaliniai jį išsirinko ir privertė pasakoti istorijas. Taigi „Karalių naktis“ prasideda nuo tikros istorijos, kuriai suteikiau šiek tiek dramos.
– Sunku patikėti, kad pasakotojo naktis – tikra.
– Kalėjime „La MACA“ pasakotojo naktis yra tikrai egzistuojantis ritualas. Bet ji neveda į mirtį ir paprastai trunka keletą naktų. Aš ją šiek tiek dramatizavau ir padariau išskirtinesnę, sutelkdamas dėmesį į vieną naktį ir įsivaizduodamas raudonojo mėnulio tikėjimą. Mano istorijos visada yra fantastikos ir realybės mišinys.
– Kalėjimas yra vieta, kur žmogus, kūnu uždarytas fiziškai, mintimis gali skrieti labai toli. Kokios istorijos pasakojamos kalėjime?
– Niekada nesėdėjau kalėjime. Bet iš to, ką žinau, kalėjimas yra nusivylimo ir dominavimo vieta. Taigi kalinių istorijos yra dukart didvyriškesnės, nei yra iš tikrųjų. Jie pasakoja apie išnaudojimus, ir tai perdėti, epiniai pasakojimai. Štai kodėl mano pasakotojo personažas kalinių prašymu privalo pasakoti istorijas, kurios visada yra nepaprastos. Tokia šiandien ir režisierių padėtis visuomenėje.
– Žiūrovas filme beveik nemato smurto, tačiau jis tarsi tvyro ore ir leidžia pajusti, kad tikrai egzistuoja. Kokia buvo tokio sprendimo priežastis?
– Kine pilna smurto, ypač smurto be pagrindo. Norėjau kitu žvilgsniu pažvelgti į kalėjimą. Man, kaip filmo kūrėjui, priversti žmones jausti smurtą, kurti smurto atmosferą yra įdomiau, nei parodyti nukentėjusius žmones. Kai matome transseksualo Sexy personažą arba sceną, kurioje jį supa grupė kalinių, nematydami galime įsivaizduoti, koks smurto lygis egzistuoja šiame kalėjime. Man daug įdomiau pradėti apmąstymus apie smurtą. Mano filmas – tai kova su smurtu žodžiais.
– Žodžiai – galinga jėga.
– Žodžiai turi didelę galią. Jie turi išlaisvinančią, stebuklingą jėgą. Būtent tai norėjau atskleisti „Karalių naktyje“, pagerbdamas afrikietišką žodinę tradiciją ir afrikietiško žodingumo stiprybę.
– Viena šio filmo grožio sudedamųjų dalių yra kultūros, įsivaizduojamos Afrikos istorija. Kaip kilo mintis sujungti dokumentiką su magiškuoju realizmu?
– Man šie du elementai nėra prieštaringi. Vakarų Afrikos kultūrose riba tarp magijos ir realizmo yra labai plona. Lengvai peržengiama riba tarp matomo ir nematomo, mirusio ir gyvo. Tai yra mūsų pasaulio samprata. Dvasinis, mistinis ir materialusis pasaulis nėra atskirti.
– Jei jūsų paprašytų papasakoti istoriją, kad išgyventumėte. Kokia istorija tai būtų?
– Žmogus niekada nekalba įtikinamiau nei tada, kai pasakoja savo gyvenimo istoriją.
15min kultūra taip pat parengė rekomendacijas festivaliui „Kino pavasaris“. Kviečiame skaityti.
