– Kokia buvo jūsų reakcija perskaičius R.Östlundo scenarijų? Galbūt galvojote, kas tai per keistas dalykas, o galbūt visiškai sutikote?
– Jo scenarijus visiškai nebuvo keistas. Aktorių atrankos metu reikėjo suvaidinti vieną sceną, remiantis vieno puslapio scenarijumi: oligarcho žmona suserga jūros liga ir užsimano, kad visa laivo įgula eitų paplaukioti. R.Östlundas sakė: beje, turėsi vemti. Taip sutapo, kad nors galiu skaityti automobilyje ir skraidyti lėktuvais, laivuose mane pykina. Jam pasakojau apie bendrą prancūzų teatro dramaturgės Yasminos Rezos bei režisieriaus Romano Polanskio darbą „Kivirčas“, kuriame taip pat vaidino Kate Winslet bei Jodie Foster. Man teko suvaidinti vokiškoje „Kivirčo“ versijoje, kurioje vaidinau vėmimo sceną 99 kartus. Žmonės manęs dažnai klausia, kaip aš galiu vemti scenoje. Bet ar esate kada vėmę patys? Turinio net ir norėdamas nesustabdysi.
Bet sugrįžkime prie scenarijaus. Manau, filmo kūrimo procesas nėra tik teksto iškalimas ir taisyklinga aktoriaus vaidyba. Scenarijus – tai natos, bet ne melodija. Net ir režisierius Martinas Scorsese yra sakęs, kad nieko nėra nuobodžiau nei tiesiog žodžius išmokęs aktorius, nes tai viso labo darbo pradžia. R.Östlundas mums sakė, kad pats įdomiausias darbas prasideda jau įsibėgėjus filmavimams, kai prasideda improvizacijos. Todėl jis visada nufilmuoja po 25 kadrus tam, kad užfiksuotų įdomiausias ir netikėčiausias akimirkas.
– Kaip manote, kokia šios scenos reikšmė?
– Jūs man pasakykite! Aš tikrai nežinau. Galbūt tai savotiškas sprogimas ašaromis? Vokiečių kalboje turime frazeologizmų su žodžiu „vemsiu“, reiškiančiu nenorą ką nors daryti, nes antraip supykins. Kita vertus, tai savotiška žmogiškumo išraiška, nes šlapinimasis, tuštinimasis ir vėmimas yra labai žmogiška, netobula.
– Ar jums patiko jūsų personažė Vera?
– Labai! Bet ir lygiai taip pat kaip ir kita personažė – valytojos Abigailė, kurią suvaidino Dolly De Leon, bei Woody Harrelsono kapitonas. Esu įsitikinusi, kad būčiau galėjusi suvaidinti ir anuos vaidmenis. Man patiko, kad „Liūdesio trikampyje“ nėra gerų ir blogų personažų, kas yra itin žmogiška. Mes tikrai nesame tobuli. Tai yra R.Östlundo magija – jis nori, kad žmonės jaustų atsakomybę už tai, ką jie daro, nesvarbu, kiek stipriai kartais gali prisidirbti. Juk sakoma, visi, kas serga hemarojumi, greičiausiai gaus „Oskarą“, nes paprastai tokie žmonės yra rakštys subinėje.
Būti nominuotai „LUX Audience Awards“ yra didžiulė garbė, bet manau, kad tai daug svarbiau režisieriui Eminui Alperiui. Jis atgavo pinigus už darbą ir sulaukė Europos Parlamento palaikymo, nes Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas į ratus kišo pagalius, o štai mes su „Liūdesio trikampiu“ vien kino teatruose sulaukėme apie tris milijonus žiūrovų.
Labai tikiuosi, kad šie apdovanojimai bus daugiau nei gero kino sklaida, bet ir žinia tiems, kas nori žiūrėti gerą, kritišką kiną.
– Kaip „Liūdesio trikampis“ paveikė auditoriją?
– Šis filmas lyg Williamo Shakespeare'o pjesė. Tai yra visuomenės veidrodis. Kanų kino festivalyje šiam kūriniui plojo apie 2700 žmonių. Maniau, kad tai vienkartinis reikalas, bet Paryžiuje sulaukėme to paties. Tiesa, ten mums atsitiko vienas įdomus įvykis. Kažkoks žmogus salėje ėmė piktai šūkauti ir R.Östlundas paprašė jam duoti mikrofoną. Pasirodo, tas žmogus buvo garsus oligarchas (juokiasi). Taip, filmas tikrai juokingas, tačiau kiekviename juokelyje yra dalis skaudžios tiesos.
