Režisierė, kuri Lietuvos žiūrovams pažįstama iš filmo „Ateitis“ su garsiąją aktore Isabelle Huppert, šį kartą nukelia žiūrovus į Goa, Indiją – ten ima megztis graži Gabrieliaus draugystė su Maja. Svajingas, šiltas ir kartu truputį melancholiškas filmas apie viltį ir meilę priverčia patikėti kino magija iš naujo.
Su režisiere Mia Hansen-Love Paryžiuje kalbasi „Kino pavasario“ vyriausioji programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.
– Kada susidomėjote karo žurnalistų istorijomis?
Šis filmas man yra labai asmeniškas ir intymus, nors tiesiogiai ir nėra susijęs su mano gyvenimo istorijomis.
– Tiksliai nežinau, kuriuo momentu nusprendžiau, kad mano filmas bus įkvėptas karo žurnalistų istorijos. Jo neįkvėpė jokia konkreti istorija. Tiesa, mano senelis buvo karo reporteris, tačiau aš jo niekada nesutikau, jis mirė gana anksti. Mano mamai jo asmenybė buvo itin svarbi, tad kažkaip jis yra ir mano vaizduotės dalis. Vis dėlto manau, kad kiti dalykai nulėmė mano susidomėjimą.
Prasidėjus karui Sirijoje, kaip turbūt ir daugelis, stebėjau įvairius vaizdo įrašus, taip pat iš įkalinimo grįžusių karo žurnalistų liudijimus. Mane apimdavo tokios stiprios emocijos, kai matydavau juos išlipančius iš lėktuvo. Tam tikru momentu pajutau, kad noriu suprasti šias akimirkas ir jų poveikį man. Šis filmas man yra labai asmeniškas ir intymus, nors tiesiogiai ir nėra susijęs su mano gyvenimo istorijomis. Filmas iš tiesų yra ieškojimas dabarties, jos prasmės ieškojimas sau.
– Galbūt galėtumėte papasakoti apie Gabrieliaus personažą, kodėl jis jums įdomus?
Man patinka kamerą nukreipti į tą, kuris niekada nėra filmuotas, arba į tą, apie kurį paprastai nekalbama.
– Man buvo labai įdomu stebėti, kaip skirtingai žurnalistai grįžta – vieni pasakojo labai atvirai, kiti atrodė drovūs ir niūrūs. Pamenu, kad viename iš reportažų apie keturis grįžusius prancūzų žurnalistus įsidėmėjau du partnerius, kurie buvo labai skirtingi. Vienas jų buvo vyresnis, o kitas – jaunesnis. Vienas jų buvo neįtikėtinai priblokštas emocijų, bet puikiai reiškė mintis, o kitas liko tarsi atitolęs ir nekalbėjo. Jo tyla mane patraukė. Man patinka kamerą nukreipti į tą, kuris niekada nėra filmuotas, arba į tą, apie kurį paprastai nekalbama.
– Ar atlikote tyrimą šia tema? Ar susitikote su panašią patirtį turinčiais žurnalistais?
– Stengiausi išvengti specifinių elementų, susijusių su tikromis istorijomis, nes norėjau rašyti kuo laisviau ir kad tikros istorijos neturėtų įtakos mano idėjai ir personažui. Bet tada, kai baigiau rašyti, susitikau su dviem karo žurnalistais – vienas jų buvo prancūzų amerikietis, laisvai samdomas žurnalistas, 2012 metais buvęs paimtas įkaitu keturiems mėnesiams, tačiau jo istorija nebuvo paviešinta žiniasklaidoje, nes toks buvo jo tėvų pasirinkimas. Susitikau su kitu žurnalistu, kuris buvo prancūzas ir kuris nebuvo paimtas įkaitu, bet jo nuomonė apie darbą man taip pat buvo svarbi. Jie abu buvo jauni, jiems buvo labai įdomu perskaityti mano scenarijų. Tačiau kartu nebuvo taip lengva apie tai kalbėti. Jie patikino, kad patirtis atskleista labai taikliai, tačiau pakomentavo kalbėjimo manierą, įnešė tam tikrų mažų, bet labai svarbių detalių į pačią Gabrieliaus kalbėseną ir žodyną. Taip pat konsultavausi ir su psichoterapeutais, kurie rūpinasi grįžusiais įkaitais. Tą filmo sceną rašiau iš anksto nepasiruošusi, neatlikusi jokių tyrimų.
– Ar jie daug ką pakeitė?
– Iš tikrųjų ne tiek ir daug. Tai, ką jie pakeitė, buvo labai įdomu. Jie pasiūlė pakeisti kalbėjimo stilių, kad pokalbiai nebūtų tokie tiesioginiai, tokie tiesmuki, nes įkaitai būna šoko būsenos, su jais reikia kalbėtis itin atsargiai. Visos pastabos buvo daugiau susijusios su kalbėjimo būdu.
– Labai įsiminė pirmoji filmo scena, kai Gabrielius prausiasi. Ji labai išryškina jo kūną, prisilietimus ir žvilgsnį į save. Ar nuo pat pradžių žinojote, kad pradėsite nuo šios scenos?
– Ne, tai atsitiko vėliau, bet tai buvo prasminga, nes filmas iš tikrųjų yra apie tai, kaip rasti savo kūną, būti savimi, kaip ir šešėlis pradžioje. Ir filmas yra apie tai, kaip rasti save per jausmingumą, taigi buvo prasminga parodyti jo nuogą kūną nuo pat pradžių, bet padaryti taip, kad šiuo metu jis nėra savo kūne, tai nėra tas pats kūnas, kuris mylėjosi su Maja. Kai įkaitai atgauna laisvę, pirmiausia slapta tarnyba juos nuveža į viešbutį, kur jie nusiprausia. Taigi šis momentas buvo tikrai svarbus, nes tai yra pirma intymumo, privatumo akimirka, parodanti, kad šie vaikinai turi laisvę, tačiau tuo pat metu, nors ir yra laisvi fiziškai, viduje tas išsilaisvinimas gali užtrukti.
Kai įkaitai atgauna laisvę, pirmiausia slapta tarnyba juos nuveža į viešbutį, kur jie nusiprausia.
Bet iš pradžių scenarijus buvo daug ilgesnis ir prasidėjo nuo Sirijos ir Libijos sienos, kur automobilyje 15 minučių buvo rodomas filmas apie naktį, kurią jie praleido įkalinti. Ir tada jie išlaisvinami, ir tai buvo įkvėpta istorijos, susijusios su vienu konkrečiu įkaitų išlaisvinimu. Tačiau tam pritrūko finansų, galėjau trumpinti Indijos dalį, bet man atrodė, kad tai prasmingesnė dalis.
– O kodėl Gabrielius turėjo keliauti būtent į Indiją? Kuo jums Indija yra svarbi?
Žmonės kelia įvairių klausimų apie mūsų civilizaciją ir pasaulį, kuriame gyvename, tą dariau ir aš, kai kūriau šį filmą.
– Žinote, turiu keletą pažįstamų, kurie keistai įsimylėję Indiją. Indija dažnai žmonėms yra ta vieta, kurioje jie gali atitrūkti, atrasti labai unikalų dvasingumą. Buvau ten kelis kartus ir niekada nesitikėjau, kad vieną dieną filmuosiu ten filmą. Bet pabaigusi filmą „Ateitis“, kuris tiesiogiai sukosi apie mano pasaulį, apie vietą, kurioje užaugau, pajutau, kad man tikrai reikia nuo to pabėgti, ir labai toli. Žinote, dažnai filmai tampa atsaku vienas kitam.
Pažinojau Indiją, tad pasirinkau bėgti ten, nes nenorėjau filmuoti vietoje, kurioje jausčiausi kaip turistė. Žinoma, buvau turistė Indijoje, kai vykau prieš filmavimą, bet praleidau ten nemažai laiko, tad jau turiu bagažą atsiminimų ir ryšį su ja. Ten rašiau scenarijų ir žinojau, kad mano buvimas ten prasmingas. Taip pat man įdomus aspektas – noras pabėgti nuo vakarietiškos civilizacijos, kurį pastebiu. Žmonės kelia įvairių klausimų apie mūsų civilizaciją ir pasaulį, kuriame gyvename, tą dariau ir aš, kai kūriau šį filmą. Tam tikra prasme Gabrielio ieškojimas taip pat yra ir mano ieškojimas.
– Dažnai vakariečiai režisieriai Indiją egzotizuoja – priblokšti Indijos grožio ir kitoniškumo, jie filmuoja viską, kas ryšku, spalvinga. Jūs išvengiate tokio žvilgsnio į Indiją. Papasakokite, kaip rinkotės, kokią Indiją norite užfiksuoti.
– Manau, labai gerai žinojau, ko nenorėjau daryti, tai yra filmuoti Indijoje naiviu estetiniu žvilgsniu, kuris yra toks paviršutiniškas ir kurį, žinoma, mačiau ne viename filme. Kita vertus, nenorėjau eiti į kitą kraštutinumą ir parodyti Indijos skurde, kurio žmonės tikisi, nes, žinoma, Indijoje vyrauja didžiulis skurdas, ir tai visi žino. Nemanau, kad mano filmas būtų įdomus, jei rodytų tai, apie ką ir taip labai daug kalbama. Mano tikslas buvo likti atvirai, pažvelgti į Indiją ir iš tikrųjų pabandyti ją užfiksuoti, tačiau tuo pat metu neišduoti savo pačios būties ir žvilgsnio į pasaulį.
– Kaip atsirado Majos istorija ir aktorė Aarshi Banerjee?
– Sutikau Aarshi, kai jai buvo šešiolika. Filme ji vaidino po dvejų metų. Tai yra jos pirmasis vaidmuo kine. Aš jos ieškojau Mumbajuje ir šiek tiek Londone. Būdama Paryžiuje, sulaukiau vaizdo įrašo iš Mumbajaus. Tik pamačiusi Aarshi iškart supratau, kad tai ir yra Maja. Ne tik dėl to, kad ji buvo neįtikėtinai graži, bet ir dėl to, kad ji turėjo tokį moteriškumo, subtilumo ir gamtiškumo derinį, kurio reikėjo šiai veikėjai. Vaizdo įraše ji sėdėjo savo namuose su šunimi ant kelių ir pristatė save labai paprastai ir sąžiningai, labai natūraliai, taip, kad ją tiesiog įsimylėjau.
Tiesą sakant, nuo pat pradžių žinojau, koks yra Gabrielius. Scenarijuje jis labai aiškiai apibrėžtas, o Maja turėjo ne itin ryškius kontūrus. Žinojau, kad mergaitė, kurią sutiksiu, padės sukurti Mają. Aarshi puoselėja tradicijas, ji tikra indė, tačiau ji ir labai moderni, domisi kitomis kultūromis, yra išsilavinusi. Ji tikrai randa būdą būti ir indė, ir priklausyti visam pasauliui. Labai žaviuosi ja.
– Įdomu, kad pavadinote filmą „Maja“, nors atrodo, kad sekame Gabrieliaus istoriją, o ne jos. Kodėl nusprendėte būtent taip pavadinti filmą?
– Norėjau būti dalis jo nuomonės. Jei būčiau pavadinusi filmą „Gabrielius“, tai būtų buvęs Majos požiūris arba mano požiūris į jį. Pasirodė prasmingiau ir gražiau pažvelgti į ją iš jo perspektyvos. Galėtumėte sakyti, kad tai yra poetinis pasirinkimas, kurį nulėmė tai, kas iš tikrųjų yra Maja šiam vyrui ir filmui. Manau, kad ji filme atneša malonę, todėl buvo gražu į tai pažvelgti.
