Tačiau realybė dažniausiai būna daug skaudesnė. Ir šiuo atveju kalbama ne apie sėkmės istorijas, kurias galima priskirti prie protų nutekėjimo kategorijos – visgi, kalbant apie emigrantus plačiąja prasme dažniau omenyje turimi tie, kurie laimės svetur ieškoti išvažiavo ne iš gero gyvenimo.
Emigracijos tema ir jos juoduliai kartkartėmis sušmėžuoja ir nacionaliniame arba kaimyninių šalių kine. Šiemet kino ekranuose pasirodė latvių režisieriaus Jurio Kursiečio juosta „Olegas“, kuri dar prieš tai spėjo apsilankyti ir Kanuose.
„Olege“ pasakojama rusų kilmės emigranto iš Latvijos istorija – nuo pat atvykimo į svečią šalį iki pat pabėgimo iš jos. Iš pažiūros siužetą būtų galima vadinti niekuo neišsiskiriančiu: juodadarbiška emigranto kasdienybė, kova už būvį, ją lydinčios aferos, žmogiškoji vergystė. Tačiau režisieriaus pasirinktas pasakojimo metodas leidžia pažvelgti į vaizduojamą situaciją giliau – iš kitokios, negu įsišaknijusi, dažnai pajuokiančiu žvilgsniu į šią realybę žvelgiančios, perspektyvos.
Juostos dėmesio centre – lietuvių aktoriaus Valentino Novopolskio kuriamas Olego personažas, kuris papuola į turbūt blogiausias, kokios tik begali darbo ieškantį emigrantą ištikti, situacijas. Režisierius kadrus dėlioja taip, jog beveik nėra akimirkos, kada ekrane Olego nematytumėme – nesvarbu, jis dalyvauja pokalbyje ar ne. Jis visada yra, tyliai žvelgiantis į aplinką, ją tyrinėjantis ir naiviai bandantis kabintis į gyvenimą.
Nors Olegas patenka į, atrodo, klasikines emigrantiškas situacijas, jo paties statistiniu emigrantu pavadinti turbūt taip pat negalima. Ramus, tylus, besistengiantis nesivelti į konfliktus, priimantis kiekvieną jį ištinkančią situaciją, ir pats to iš pradžių nesuprasdamas tapęs šiuolaikiniu vergu. Nieko stebėtino, kad Lenkija nenorėjo veltis į filmo koprodukciją: labiausiai protagonistas nukenčia nuo Andžėjaus (akt. Dawid Ogrodnik) – emigranto iš Lenkijos, užsienyje besislapstančio nuo savo gimtinės teisėsaugos ir toliau vykdančio nelegalias veiklas. Jis padirba Olegui lenkišką pasą, apgyvendina jį pas save, įdarbina, tačiau pinigų nemoka – kitaip tariant, įkinko į vergiją, kaip ir kitus kitos išeities neturinčius nelaimėlius.
Nepaisant stipraus filmo realizmo (aktoriai ruošdamiesi filmui net išbandė patys dirbti vaizduojamus darbus – štai, pats Novopolskis minėjo, kad prieš filmavimus mokėsi mėsininko amato) jame netrūksta ir metaforizmo. Realistiniai, išgaubtai, stambiais planais nufilmuoti kadrai kartais yra pertraukiami skendimo užšalusiame ežere motyvo – išlįsti ir įkvėpti oro nėra kaip. Lyg papuolus į situaciją be išeities.
Nieko keisto, jeigu ši Jurio Kursiečio juosta papiktins svečiose šalyse gyvenančius tautiečius ar iš kitų Rytų Europos šalių kilusius emigrantus – į filmą sudėtos, atrodo, ektremaliausios galimos situacijos ir tai sutalpinama į koncentruotą šiek tiek trumpesnį nei dviejų valandų laiko tarpą, todėl įspūdis – stiprus.
Bet šios juostos nebūtina laikyti filmu būtent apie emigraciją ir ją supančias problemas – tai gali būti žvilgsnis į krizę, vis gilyn į neviltį krentančio žmogaus, su kuria tapatintis nepaisant aplinkybių gali nemaža dalis. Ypač vyrų, kurie turi elgtis pagal jiems primetamus modelius ir negali be papildomo streso išgyventi savų netekčių bei problemų. Tpatingai šio filmo kontekste.
