– Kaip susipažinote su Andrzejumi Wajda?
– A.Wajda buvo pofesorius akademijoje, kur studijavau režisūrą. Kai tik pradėjau prodiusuoti filmus, svajojau apie darbą drauge su juo. Pasisiūliau – tada A.Wajdai buvo jau 70 m., aš buvau 25-eriais metais jaunesnis.
Turėjau drąsos pasiūlyti A.Wajdai pakeisti režisūrinę kryptį. Tuo metu, būdamas jau pakankamai senas žmogus, jis stengėsi atrodyti jaunesnis ir rinkosi šiuolaikiškas temas, gręžėsi į jaunus autorius ir dabarties literatūrą. Nemaniau, kad tai teisingas kelias, todėl raginau A.Wajdą grįžti prie istorijos, didžiųjų temų. Taip prasidėjo mūsų kūrybinis bendradarbiavimas ir draugystė. Kartu dirbome prie 6 vaidybinių filmų, 5 televizijos filmų ir 10 dokumentinių darbų.
– Ką jums reiškė darbas su A.Wajda? Ko iš jo išmokote?
– A.Wajda visad galvojo apie savo auditoriją. Jam buvo svarbu, kaip ir ar žiūrovai priims jo kūrybą, ir kūrė jis ne dėl savęs, o dėl kitų. Didžiausia pamoka, kurią gavau iš A.Wajdos – niekada nepamiršti savo žiūrovo.
– Kaip atrodė jūsų kūrybinis bendradarbiavimas?
– A.Wajdai patikdavo problemos, finansinės kliūtys, jis niekada nebūtų norėjęs, kad prodiuseris jam leistų viską. Kai kurios scenos buvo neįkandamos su mūsų turėtais biudžetais, todėl tekdavo imtis kūrybiškų sprendimų. Jam tai patikdavo – tokios situacijos leisdavo iš naujo peržvelgti medžiagą, rasti naujų idėjų.
Aš taip pat buvau žmogus, spaudžiantis A.Wajdą kurti filmus. Kelis kartus jis yra sakęs, jog nesijaučia pasiruošęs, norėtų perrašyti scenarijų, atidėti filmavimo darbus ir pan., tačiau aš visad sakydavau, jog būtina pradėti filmuoti, nes kitaip viskas nusikels dar ilgesniam laiko tarpui. Vis pastūmėdavau jį darbo link.
A.Wajda norėjo, kad šiame filme nebūtų laikomasi įprastos trijų veiksmų struktūros, kad filmas ne pasakotų tradicinę istoriją, o veikiau būtų sudėliotas iš impresijų. „Povaizdis“ turėjo pasakoti apie vieno menininko kovą prieš sistemą, apie individą ir tironiją – tokia buvo A.Wajdos idėja.
– Ar su jūsų minėtomis kliūtimis teko susidurti ir kuriant „Povaizdį“?
– Tik su kliūtimis ir susidūrėme!
A.Wajda norėjo, kad šiame filme nebūtų laikomasi įprastos trijų veiksmų struktūros, kad filmas ne pasakotų tradicinę istoriją, o veikiau būtų sudėliotas iš impresijų. Jis taip nenorėjo į filmą įtraukti Władysławo Strzemińskio ir jo žmonos, kitos garsios lenkų menininkės Katarzynos Kobros, santykių, šeimos gyvenimo detalių, nenorėjo režisuoti tokio filmo, kurį būtų galima priskirti socialiniam kinui. „Povaizdis“ turėjo pasakoti apie vieno menininko kovą prieš sistemą, apie individą ir tironiją – tokia buvo A.Wajdos idėja.
Scenarijų pasiūlėme rašyti penkiems garsiems lenkų scenaristams. Tai nėra įprasta situacija, dažniausiai pasirenki vieną autorių ir dirbi su juo, tačiau A.Wajdai jie padarė išimtį. Gavome penkis scenarijus, tačiau nei vienas jų netiko – tai buvo tradicinės, normalios istorijos apie Strzemińskį. Tuomet Wajdai pasiūliau iš jam patikusių scenų sudurstyti naują scenarijų. Jis sutiko, į siužetą įpindamas ir keletą situacijų iš savo paties gyvenimo.
– Kodėl dailininko W.Strzemińskio istorija svarbi šiandien?
– W.Strzemińskis kare neteko rankos ir kojos, tačiau jo charakteris buvo labai stiprus. Tai buvo asmenybė, spinduliuojanti tvirtumu. Strzemińskis tikėjo tik savo filosofija ir niekaip nesugebėjo pasikeisti, nors to ir norėjo – norėjo sukurti socialistinio realizmo kanonus atitinkančių paveikslų, kad turėtų iš ko gyventi ir iš ko valgyti, tačiau jo paties charakteris jam to neleido.
– Ar „Povaizdyje“ jo portretas nėra šiek tiek idealizuotas?
Taip, filme jis tarytum šventasis, tikėjęs vien menu, pasiryžęs nė už ką neparsiduoti. Aš pats nemanau, kad jis buvo toks didvyris, kokį filme jį sukūrė A.Wajda.
– Dirbate su daug režisierių. Kaip pasirenkate projektus? Kokie yra pagrindiniai kriterijai, sprendžiant, ar dirbsite su vienu ar kitu autoriumi?
– Šiandien man pagrindinis ir vienintelis kriterijus yra filmo emocinis užtaisas. Emocija man yra kur kas svarbesnė už formą.
Nemėgstu filmų, kurie žaidžia formalistinius žaidimus, gal esu tam paprasčiausiai per senas. Šiandien tokie filmai užima didelę kino festivalių programų dalį, bet man jie neretai atrodo nuobodūs.
– Ar, jūsų manymu, šiandien tokių forma žaidžiančių filmų yra per daug?
– Taip. Nemėgstu filmų, kurie žaidžia formalistinius žaidimus, gal esu tam paprasčiausiai per senas. Šiandien tokie filmai užima didelę kino festivalių programų dalį, bet man jie neretai atrodo nuobodūs. Tačiau aš jų neatmetu, karts nuo karto iš tokių eksperimentų gimsta nuostabių kūrinių. Kaip prodiuseris, esu tikrai atviras.
– Ar tokia pačia formule naudojatės ir pats režisuodamas filmus? Ar taip pat renkatės emociškai paveikias istorijas?
– Tikrai taip, man tai labai svarbu režisuojant.
Tačiau turiu kai ką paaiškinti – svajojau tapti režisieriumi, o gyvenimas privertė tapti prodiuseriu. Tam ir skyriau didžiąją savo profesinio kelio dalį. Karts nuo karto imdavausi režisūros, tai man vis dar suteikia daug džiaugsmo.
Didžiausia mano problema – kad neturiu individualaus režisūrinio stiliaus. Savo filmuose pasakoju apie tai, kas man įdomu, tačiau mano kūryboje nėra stilistinės vienovės. Tai klaida. Štai, pavyzdžiui, A.Wajda turėjo labai ryškų stilių – rimtą, sunkiasvorį. Jam komedijos žanre sekėsi tikrai blogiau nei man.
– Patirtis režisūroje, tikriausiai, padeda ir prodiusuojant kitų filmus.
– Žinoma. Pavyzdžiui, puikiai žinau, kaip turint minimalų biudžetą sukurti kur kas grandioziškesnio filmo įspūdį. Galiu padėti režisieriui rasti sprendimus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pairodyti visiškai netikėti.
Kartu esu labai racionalus režisierius. Turiu chemijos daktaro laipsnį, mano mąstymas labai matematiškas, labai racionalus. Režisūroje tai nėra pliusas, bet prodiuserio darbe – neįkainojama.
– Prieš mėnesį lenkų teatro režisierius Krzysztofas Warlikowskis atvyko į Lietuvą pristatyti savo spektaklio „Varšuvos kabaretas“. Spaudos konferencijoje jis sakė, jog dabartinė padėtis Lenkijoje griauna visuomenę, neaplenkdama ir meno kolektyvų. Kokia jūsų nuomonė? Ar dabartinė valdžios politika paveikė Lenkijos kino bendruomenę?
– Esu įsitikinęs, kad Lenkijos kino industrijoje situacija yra gerokai blogesnė nei teatre. Naujoji vyriausybė neteikia tiek daug reikšmės teatrui, kuris turi mažesnę auditoriją, tad teatralai neretai turi daugiau laisvės. Tiesa, vienas teatras Vroclave buvo uždarytas.
Nacionalinis kinas yra visiškai priklausomas nuo valstybės pinigų ir šiandien mes nežinome, ar kai kurie filmai, temos, režisieriai nebus įtraukti į juodąjį sąrašą.
Nacionalinis kinas yra visiškai priklausomas nuo valstybės pinigų ir šiandien mes nežinome, ar kai kurie filmai, temos, režisieriai nebus įtraukti į juodąjį sąrašą. Tai, žinoma, niekada nebus oficialu, tačiau visiškai įmanomas toks scenarijus: Agnieszka Holland nori sukurti naują filmą, o valstybės jai suteikiama parama yra tokia maža, kad to filmo sukurti ji niekaip negalės. Kol kas mes dar nežinome, ar tai tikrai nutiks, tačiau yra ženklų, keliančių nerimą.
Iš tiesų, situacija Lietuvoje taip pat gali būti kiek panaši, nes rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų partija visiems kelia daug klausimų, nežinome, ar jie kryps link Rusijos ir Putino, ar link Vakarų. Kol kas jūs girdite tik kalbas, pažadus, tačiau tikrąjį partijos veidą pamatai praėjus keliems metams po rinkimų. Tik tuomet sužinai ar žodžiai – tiek pažadai, tiek nerimą keliantys įspėjimai – virs realybe.
– Koks, jūsų nuomone, yra meno vaidmuo tokiose sudėtingose politinėse ir socialinėse situacijose? Ar jo rolė keičiasi?
– Pasakysiu kvailą dalyką, bet manau, kad situaciją jaukia internetas. Šiandien internetinėje erdvėje viskas apsiriboja laikinimu ir nelaikinimu – tai primena gladiatorių kovas. Kiekvienas sava frustracija gyvenantis, patirties ir išsilavinimo neturintis žmogus gali garsiai šaukti, ką mano apie pasaulį.
Manau, kad tokia absoliuti demokratija, kurią šiuo metu patiriame internetinėje erdvėje, gali būti pavojinga ir destruktyvi. Tiek visuomenei, tiek menui.
Kita vertus, garsiai šūkaudami žmonės mato kitus, rėkiančius ne ką tyliau, ir pasiilgsta tvirtos rankos valdžioje. Nes jei visi gali sakyti viską, ilgainiui pradedama gręžtis į radikalumą.
Manau, kad tokia absoliuti demokratija, kurią šiuo metu patiriame internetinėje erdvėje, gali būti pavojinga ir destruktyvi. Tiek visuomenei, tiek menui. Tokioje aplinkoje į antrą planą išstumiami kritikai, žurnalistai, net patys menininkai.
Tačiau noriu pabrėžti, kad A.Wajdos filmai visad surinkdavo ne ką mažiau žiūrovų, nei patys komerciškiausi Lenkijoje rodyti darbai. Netiesa, kad žmonėms įdomios tik romantinės komedijos ir trykštantis kraujas, ką bando įrodyti kai kurie industrijos ekspertai. Tačiau ilgainiui žmonės tuo įtiki ir privatūs rėmėjai renkasi remti tik komercinius darbus. Kurti tai, kuo tikrai tiki, šiandien tampa iššūkiu.
