Filmo režisierių Patryk ir Erinnisse Rebisz darbas po tarptautinės premjeros Kanadoje dėl savo vizualinio įtaigumo buvo prilygintas filmams „Samsara“ ir „Baraka“. Šio filmo centre – trijų neįprastų menininkų istorijos, skatinančios pažvelgti į individualų kūrėjo santykį su menu, savirealizacijos svarbą žmogaus gyvenime. Pasak filmo autorių, tai filmas, kuris ragina nesureikšminti „nagalios“ ir „meno“ sąvokų bei neklijuoti etikečių. Prieš premjerą „Loftas Fest“ su filmo režisieriais kalbamės apie filmo kūrybinį procesą.
– Norėčiau pradėti nuo pavadinimo. Kaip jį atradote?
Patryk: Supratę, kad negalime rasti teisingo pavadinimo filmui, ėmėmės labai romantiško sprendimo – filmą davėme peržiūrėti draugui poetui. Jo sumanymas pavadinti filmą „Prisijaukinti liūtą“ iš karto užsifiksavo, nes skambėjo kaip tinkama metafora. Galime prisijaukinti tokį laukinį ir galingą gyvūną kaip liūtas, tačiau niekuomet negalime būti tikri, kada tas gyvūnas mums pasipriešins ir galiausiai sunaikins.
Pasirinkome kalbėti iš neįgaliųjų pozicijos ne tam, kad kalbėtume apie negalią, bet tam, kad pavaizduotume, kaip gyvenimas gali nublokšti tave į visiškai nepažįstamas situacijas.
– Meno ir neįgalumo tema atsikartoja ir ankstesniuose jūsų darbuose. Prieš tai kurtas dokumentinis filmas „Siela, valia, praradimas“ (angl. „Spirit, Will, Loss“ 2012 m.) pasakoja apie po nelaimingų atsitikimų neįgaliais tapusius kūrėjus. Kodėl ši tema jums svarbi? Ar domėjimąsi paskatino pačių patirti išgyvenimai?
Patryk: Filmo personažai, atsidūrę negalios aplinkybėse, savęs klausia to paties, ko klausiame mes patys: ar menas vis dar turi prasmę? Kur yra mūsų vieta pasaulyje? Kokia linke judame? Pristatydami filmą, siekiame, kad žiūrovai gebėtų nesureikšminti „negalios“ ir „meno“ etikečių.
Erinnisse: Pasirinkome kalbėti iš neįgaliųjų pozicijos ne tam, kad kalbėtume apie negalią, bet tam, kad pavaizduotume, kaip gyvenimas gali nublokšti tave į visiškai nepažįstamas situacijas. Taip pat šis filmas turi ir asmeninę reikšmę. Kai dar lankiau mokyklą, viena mano geriausių draugių nusižudė. Aš ilgai nesupratau, kodėl ji taip pasielgė. Susivokti, kad jos nebėra gyvenime man padėjo tapymas. Norėčiau pabrėžti, kad prieš šį įvykį niekada nebuvau paėmus teptuko į rankas.
– Ar galėtumete plačiau papasakoti apie kūrybinį procesą. Kaip pasirinkote filmo personažus bei vizualinį stilių? Ar filmo veikėjai visuomet suprato, ko iš jų tikitės?
Erinnisse: Tiesą pasakius, kuriant šį filmą niekas iš tikrųjų nesuprato, ko mes siekiame. Visi kaip susitarę reaguodavo vienodai: „Skamba puikiai, bet aš nemanau, kad iš tikrųjų įsivaizduoju tai, ką man pasakojate.“ Filmui žmones rinkomės pagal jų amžių, beje, jeigu pastebėjote, būtent skirtinguose metuose jie patiria skirtingas susitaikymo su negalia formas. Taip pat svarbus kriterijus buvo ir skirtingos meno formos bei skirtingus pojūčius apribojančios negalės. Regėjimas, klausa, savęs supratimas aplinkoje – tai pagrindiniai jutikliai, pagal kuriuos orientuojamės pasaulyje ir suprantame save. Kai atradome tuos personažus, kurie ir liko filme, supratome, kad santykis tarp jų visų apjungia mūsų idėjas.
Patryk: Bėgant metams sukaupėme vaizdų bazę – kolekcionavome vaizdus, kurie vienu ar kitu būdu rezonuoja su mūsų pojūčiais. Kai jau supratome, kokią istoriją norime papasakoti, pradėjome tuos vaizdus skirstyti į atskiras dėžutes – šis kalba apie netektį, šis apie atgimimą, o šis apie... Po truputį kiekviena dežutė pildėsi vaizdais, susijungiančiais į tam tikrą struktūrą. Tokia metodika padėjo mums atrasti vizualinį filmo stilių. Kitas svarbus tikslas mums buvo vaizdais išgryninti žodžių prasmę ir tokiu būdu minimalizuoti patį kalbėjimą filme. Svarbu paminėti, kad JAV, kitaip nei Europoje, net ir kino kalboje žodžiai griežia pirmuoju smuiku, todėl norėjosi atrasti kitokį pasakojimo būdą.
Mano manymu, tik nedaugelis kino kūrėjų išlieka sąžiningi su savo žiūrovais. Kurdamas šį filmą aš stengiausi išvengti manipuliacijos visais įmanomais būdais.
– Ar jūsų filmo personažai matė filmą ir kaip jie reagavo? Alice, regėjimo netekusi fotografė, žinoma, jo negalėjo pamatyti, tačiau filme matome, kad ji turi ir kitus būdus suprasti aplinką.
Erinnisse: Filmą matė jau visi personažai, net ir Alice. Žinodama jos gebėjimą atkurti vaizdą savo mintyse besiremiant kitais pojūčiais, atkakliai spaudžiau garso režisierių, sukurti garso takelį, kurį ji galėtų „matyti“. Daugiausiai pasididžiavimo mums sukeliantis įvertinimas yra tai, kad Graham‘as šio filmo dėka sugebėjo išsikapstyti iš negalios sukeltos depresijos ir atrasti save iš naujo muzikos pasaulyje.
– Jūs abu turite stiprią patirtį televizijos šou bei reklamų gamybos srityje. Kaip ši patirtis padarė įtaką filmui „Prisijaukinti liūtą“?
Patryk: Gera reklama manipuliuoja mintimis. Ši manipuliacija dažniausiai yra labai primityvi ir paprasta, tačiau kartu ir labai efektyvi. Kaip tokių manipuliacijų kurėjas, aš labai greitai jas identifikuoju ir kitų, ir savo filmuose. Mano manymu, tik nedaugelis kino kūrėjų išlieka sąžiningi su savo žiūrovais. Kurdamas šį filmą aš stengiausi išvengti manipuliacijos visais įmanomais būdais.
Mes labai daug ginčijomės kurdami šį filmą, tačiau šie ginčai privertė mus sustoti ir permąstyti savo nusistatymus, išgryninti savo idėjas.
Sprendimas, kaip to iš tikrųjų išvengti, buvo tiesiog užaštrinti tą manipuliaciją ir sukurti ją tokią akivaizdžią, kad žiūrovas suvoktų mūsų intencijas. Atsimenu, kad filmuojant Erinisse kartais man pašnabždėdavo į ausį: „per gražu“. Tuomet suprasdvau, kad vaizdai, kuriuos siekiu užfiksuoti, nebus pakankamai tikri, nes bus užgožti paviršinio grožio. Tiesa gali būti atskleista tik „nešvariais“ vaizdais, dėl to aš stengdavausi kartais peršviesti kadrą taip, kad pakistų jame esančio objekto forma arba leisdavau kadrui susiformuoti prieblandoje, ar net tamsoje. Įleisdamas į kadrą šiuos „nešvaros“ elementus, norėjau sukurti tokį vaizdą, kuris atspindėtų „kitoniškumo“ egzistavimą filmo aplinkoje.
– Jūs abu esate filmo režisieriai. Kaip sekėsi bendradarbiauti, kaip pavyko įveikti tarpusavio nesutarimus?
Patryk: Bendradarbiavimas nėra lengvas dalykas, jis ir neturėtų toks būti. Kai kuri reklamą, konfliktų reiktų išvengti, tačiau kuriant meną jie tampa sielos maistu. Mes labai daug ginčijomės kurdami šį filmą, tačiau šie ginčai privertė mus sustoti ir permąstyti savo nusistatymus, išgryninti savo idėjas. Žinoma, dažnai pasitaikydavo ir tokių akimirkų, kuomet nebūdavo jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl turi būti vienas ar kitas pasirinkimas. Tu tiesiog jauti tai instinktyviai, kaip kad žmogui instinktyviai gali labiau patikti raudona, o ne geltona spalva.
Erinnisse: Nei vienas nesame tobulas savo srityje, todėl bendradarbiavimas buvo ir yra labai svarbi patirtis. Be to, kas galėtų būti geresnis bendraautorius, nei žmogus, su kuriuo susilaukei vaiko, sukūrei namus, su kuriuo gali kalbėtis iki paryčių apie mintis užvaldančias idėjas. Net ir žinant, kiek kartų pykomės ir konfliktavome, aš esu įsitikinusi, kad tik Patryk gali būti su manimi visiškai sąžiningas ir kelti man iššūkius, kurių pati sau nedrįsčiau iškelti. Tikiu, kad net jeigu ateityje ir kursime atskirai, tam tikrame lygmenyje tai vis vien išliks bendraautorystė.
Šį „Nepatogaus kino“ programos filmą galite pirmieji pamatyti „Loftas Fest“ metu, rugsėjo 3 d. vyksiančioje „Nepatogaus kino“ naktyje. Primename, kad festivalio „Nepatogus kinas“ bendruomenės nariams taikoma 50 procentų nuolaida į visus mokamus „Loftas Fest“ renginius. Vėliau šis filmas taip pat bus rodomas ir 10-ojo „Nepatogaus kino“ programoje.
