Dar visai neseniai girdėjome samprotavimus apie tai, kad Lietuvos rinka per maža, ir kad čia neįmanoma sukurti pelningo arba bent jau atsiperkančio vaidybinio filmo. Milijonas litų už parduotus bilietus į lietuvišką filmą tada atrodė neįmanoma fantastika. Šiemet jau ir milijonas eurų yra realybė: per trumpą laiką šį barjerą įveikė šių metų pradžioje startavusi komedija „Tarp mūsų berniukų“ (rež. Kęstutis Gudavičius).
O ir pagal praėjusių metų statistiką 2015-aisiais metais Lietuvos kino teatruose rodytų filmų rekordininkų pirmajame dešimtuke net tris pozicijas užima lietuviškos komedijos. Antroje vietoje (tuoj po amerikietiškų animacinių „Pakalikų“) su 800 tūkst. eurų pajamomis puikuojasi „Nepatyręs“ (rež. Julius Paulikas). Šeštą vietą (su 466 tūkst. eurų uždarbiu) užima „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ (rež. Ričardas Marcinkus, Simonas Aškelavičius), o užbaigia topų sąrašą komedija „Kunigo naudą velniai gaudo“ (režisavo Alvydas Šlepikas), surinkusi beveik 350 tūkst. eurų.
Antrajame dešimtuke aštuonioliktoje pozicijoje atsidūrė dar viena lietuviška komedija „Dėdė, Rokas ir Nida“ (rež. Justinas Krisiūnas), kuriai iki 200 tūkst. eurų pajamų pritrūko visai nedaug.
Palyginkime: Algimanto Puipos „Edeno sodas“ (61 287 eurų) atsidūrė 61-oje vietoje, o režisierės Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ (40 271 eurų), avansu pavadinta geriausiu 2015 m. filmu, kukliai tenkinasi 88-a pozicija.
Mitus apie per mažą rinką ir lietuviškų filmų nerentabilumą sėkmingai sugriovėme. Užtai galime suformuluoti akivaizdžią tendenciją: iš visų žanrų jauniems lietuvaičiams (o būtent jie sudaro dominuojančią kino teatrų auditorijos dalį) labiausiai patinka komedijos. Amerikų, kaip matom, neatradome, ir tai suprantama: juoktis žmonės visais laikais norėjo dažniau, nei liūdėti ar sukti galvas dėl rimtų filosofinių problemų. Taip yra visame pasaulyje, kodėl turėtume būti kažkokia išimtis?
Dar filosofas Voltaire‘as yra pasakęs „Nėra blogų žanrų, išskyrus nuobodų“. O komedija retai būna nuobodi. Nejuokinga – būna, bet tai jau priklauso nuo filmo autorių, visų pirma aktorių.
Gal dabartinį lietuviškų komedijų bumą galima lengvai paaiškinti tuo, kad pernelyg ilgai lietuvių kiną asocijavome su rimtais filmais. Bet masiškas dabartinių lietuviškų komedijų vajus akivaizdžiai rodo, kad vien noro pasinaudoti situacija ir „nusikalti“ lengvo pinigo nebeužtenka.
Kai esi nuolat maitinamas vienos rūšies patiekalais, neišvengiamas skrandžio sutrikimas. Jei pradžioje pakako vien paties fakto ir elementaraus patriotizmo („rinkis prekę lietuvišką!“), kad lietuviška komedija prisiviliotų daug žiūrovų, tai dabar (kai tuos filmus galima tarpusavy palyginti) formuojasi ir atrankos kriterijai ir net atmetimo reakcija (kurią irgi galime išreikšti filmo pajamomis). Kas dabar beprisimena „Šventą Karvę“ (rež. Donatas Ulvydas) ar „Patriotus“ (rež. Alvydas Šlepikas), nors pastarieji ekranuose (trumpam!) pasirodė šių metų sausio pabaigoje.
O štai metų pradžioje startavusi komedija „Tarp mūsų berniukų“ (rež. Kęstutis Gudavičius) jau tapo ženkliu lietuviško kino faktu.
Dominuoja perdirbiniai
Visais laikais didžiausia Lietuvos kino problema buvo gerų scenarijų stygius. Todėl sovietmečiu buvo įprasta sakyti, kad geriausi lietuviški vaidybiniai filmai yra arba Vytauto Žalakevičiaus kūriniai, arba pagal jo scenarijus sukurti kitų režisierių filmai.
Dabar tokio lygio scenaristų nė su žiburiu neaptiksi. Todėl komercinio kino konvejeriui skubiai pritaikomi arba anekdotai iš lietuviško humoro laidų (kartu su jų pasakotojais), arba svetur sukurtų filmų siužetai, kuriuose herojų vardai pakeisti lietuviškais. Pavyzdžiui, „Nepatyręs“ yra ne originalus kūrinys, o Kanadoje 2012 m. sukurto filmo „Mano komplikuotas seksualinis nuotykis“ (My Awkward Sexual Adventure“, 2012) perdirbinys. O šiuos metus pradėjusi komedija „Tarp mūsų, berniukų...“ sukurta pagal 2010-aisiais populiarumo rekordus Rusijoje pasiekusios komedijos „Apie ką kalba vyrai“ („О чём говорят мужчины“) scenarijų.
Pradėjo legaliai įsigytų užsieninių scenarijų praktiką prodiuseris Žilvinas Naujokas bei režisierius Donatas Ulvydas, kalėdinei komedijai „Valentinas vienas“ adaptavę Kanadoje gimusią komediją „Young People Fucking“. Anot Edvino Pukštos, jie žinojo, ką trokšta pamatyti romantinių komedijų mėgėjai Lietuvoje.
Vasaros atostogų sezoną atidariusios komedijos „O, ne! O, taip!“ scenarijus kartoja australų režisieriaus Josho Lawsono filmo „Mažoji mirtis“ (taip seksologai dažnai vadina orgazmą) situacijas.
Filmo platintojai žiūrovus intriguoja ne tik erotines fantazijas žadinančiu pavadinimu ir reklaminiu šūkiu „Visi nori mylėti(s)“, bet ir pažadu atskleisti „vienintelę paslaptį, kuri mums dar liko – tai, kas vyksta už mūsų miegamojo durų“.
Komedijos „O, ne! O, taip!“ centre – penkių labai skirtingų porų santykiai ir, kaip žada autoriai, „visi meilės atspalviai: nuo absurdiškų iki komiškų, nuo pikantiškų iki jaudinančių“. Prisimenant tai, kaip ne taip seniai komerciniuose lietuvių filmuose buvo vaizduojami intymūs santykiai, toks pažadas gali greičiau atbaidyti. Bet šį kartą taip neatsitinka. Atvirkščiai, žaisminga animacinė užsklandėlė iš karto „užveda“ ir nuteikia ironiškam (ne pašaipiam, kaip dažniausiai būna Lietuvoje) pokalbiui apie rimtas problemas, kurios anksčiau ar vėliau neišvengiamai iškyla seksualinio gyvenimo partneriams.
Patiems susivokti šiame erotinių fantazijų ir fobijų raizgalyne sudėtinga, todėl paprastai tokiais atvejais užsienyje žmonėms nuo senų laikų padeda psichoanalitikai. Pas mus tokia praktika dar plačiai nepaplitusi, o ir atvirauti su svetimu žmogumi lietuviai nepratę, todėl jau pirmoji filmo novelė „Žaidimai vaidmenimis“ (vėliau vis labiau plėtojama ir integruojama į kitų porų peripetijas) parodo, kad kai norime, tai ir svetimą patirtį galime tinkamai perimti.
Ir vaidybos prasme jau pirmoji novelė nuteikia maloniai – nors aktoriai Giedrius Savickas ir Arūnas Storpirštis dažnai dalyvauja primityviuose kino ir TV „šiupiniuose“, šį kartą jie sugebėjo atsiriboti nuo įprastų stereotipų. O į juos lygiuodamiesi ir kiti didelės aktorinio kolektyvo dalies atstovai pastebimai vaduojasi iš jiems jau iki kaulų smegenų įsismelkusių štampų.
Aišku, novelės nėra lygiavertės, kaip ir humoro lygis (ir vieno, ir kito dėmens dermės visada sunku pasiekti). Vieni pokštai subtilesni, kiti – ne tokie subtilūs (ypač gražiai išsiskiria kurčnebylio ir gestų vertėjos pora – turbūt, šilčiausia ir nuoširdžiausia linija), bet vien dėl dominuojančios erotinės tematikos filmas, be abejo, sulauks daug piktos (kartais tiesiog davatkiškos) kritikos. Bet lyginant filmą „O, ne! O, taip!“ su ankstesniais lietuviškų komedijų pavyzdžiais arba su daug metų lietuviško humoro standartus formavusiomis „Dviračio žiniomis“, progresas akivaizdus.
Malonu ir tai, kad šį kartą komedijos autoriai sėkmingai kratosi jau visiems atsibodusių rusiškų keiksmažodžių, be kurių, kaip be privalomo prieskonio, anksčiau lietuviškose komedijose nebuvo išsiverčiama. Tiesa, kai kam ir žodis „orgazmas“ vis dar yra keiksmažodis, kurį garsiai nedrąsu ištarti.
Pasirodo, kad reikia tik išdrįsti, ir viskas ims keistis į gerą. Iš kiekybės anksčiau ar vėliau pradeda atsirasti ir kokybė. Tik nereikia pataikauti tiems, kurie sako, kad kitokio humoro, nei vulgarus, lietuviai nesupranta.
O kovojant su atsibodusia santuokine monotonija verta įsiklausyti į patyrusių seksologų patarimus ir išdrįsti pasinaudoti patarimu „Pabandykite kitaip“. Kartais užtenka bent nuoširdžiai pasikalbėti.
