Filme „Senekos diena“ aštuoniolikmečių kompanija paskutiniais sovietmečio metais įkuria Senekos draugiją, kurios narių moto – „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“. Tačiau tarp draugų užsimezgęs meilės trikampis netrukus suardo saitus. Po dvidešimt penkerių metų Simonas mintimis vis dažniau grįžta į jaunystę ir prisimena palaidotus idealus.
Galima sakyti, kad šitas filmas kažkiek net ir autobiografiškas, nes kai kurie įvykiai ir potyriai yra pasiskolinti iš mano gyvenimo. Tačiau bet koks filmas juk yra tik fikcija, mūsų juslių sukelta iliuzija.
Pasak K.Vildžiūno, šis filmas pasakoja apie laiką, kai žmonės atsidūrė kryžkelėje – senasis pasaulis griuvo, naujojo taisyklės dar nebuvo sukurtos. „Tuo metu nebuvo baimės ar kovos jausmo, viskas įvyko savaime“, – pasakojo K.Vildžiūnas, dalindamasis savo mintimis apie filmo kūrimo procesą.
– Neslepiate, jog filme „Senekos diena“ yra autobiografinių elementų. Kiek šis filmas autobiografiškas, asmeniškas jums?
– Kuris autorinis filmas nėra asmeniškas? Visi mano filmai yra asmeniški. Galima sakyti, kad šitas filmas kažkiek net ir autobiografiškas, nes kai kurie įvykiai ir potyriai yra pasiskolinti iš mano gyvenimo. Tačiau bet koks filmas juk yra tik fikcija, mūsų juslių sukelta iliuzija.
– Vienas tokių autobiografiškų momentų yra „Šiaurės kryptis“ – jaunystėje buvote šios grupės narys, o „Senekos dienos“ garso takelyje naudojate iki tol neįrašytas grupės dainas. Ar savotiškas „Šiaurės krypties“ sugrįžimas yra kūrybinis pareiškimas, ar nostalgiškas žvilgsnis į praeitį?
– „Šiaurės krypties“ muzika buvo sumanymo ašis. Dainos, kurios niekada nebuvo išleistos, taip viliojančiai gulėjo, sirpo, o su laiku tikrai neblogėjo. Tai tapo viena iš paskatų jas prikelti. Tuo pačiu šie kūriniai buvo susiję su filme vaizduojama epocha.
Atsitraukimas egzistavo kaip gyvenimo pozicija. Gal tai buvo reakcija į sovietinę okupaciją, o gal yra ir gilesnių šaknų. Esam, turbūt, nelabai patikli tauta, nestokojanti skepsio.
Jei kas pasakytų, kad „Senekos diena“ yra nostalgiškas filmas – pasijausčiau nepatogiai. Žmogaus santykis su praeitimi yra „Senekos dienos“ fabulos dalis. Filmo pagrindinis veikėjas Simonas jaučia nostalgiją seniems geriems laikams ir tuo pačiu negali susitaikyti su tam tikrais praeities išgyvenimais.
Jam praeitis yra tarytum akmenų pilna kuprinė keliautojui. Viename iš filmo epizodų Simonas žygiuoja su oranžine kuprine, pilna tos sunkios praeities.
– Lietuviškame kine Sąjūdžio metai dažniausiai vaizduojami kaip besąlygiškos vienybės, susitelkimo ir bendrystės laikas. Jūsų filmo personažai atrodo nuo viso to nutolę ar bent tiesiogiai nedalyvaujantys. Ar taip griaunate mitus?
– Nemanau, kad jie atsitraukę, tačiau gal taip ir atrodo, nes toks buvo pats laikas. Atsitraukimas egzistavo kaip gyvenimo pozicija. Gal tai buvo reakcija į sovietinę okupaciją, o gal yra ir gilesnių šaknų. Esam, turbūt, nelabai patikli tauta, nestokojanti skepsio.
Toji skeptiška pozicija buvo sumišusi su to laiko romantika. Mus traukė griuvėsių estetika, nes joje jautėme praeities nykimą. Tuo pačiu ateities miglotumas suteikė progą klausti, kokia yra gyvenimo prasmė ar kodėl mes čia.
– Ar tai susiję ne tik su vaizduojamu pasauliu, bet ir su personažų amžiumi? Kalbate apie jaunus, tik į suaugusiųjų pasaulį įžengusius žmones.
– Mano kartai tai buvo vienas reikšmingesnių potyrių. Buvom šiek tiek per jauni, kad pareikštume ryškią pilietinę poziciją, buvom paaugliai – gyvenimą dar reikėjo ragauti. Prisilietimai prie santykių, meilės, muzikos, filosofijos, dailės, literatūros – visa tai sudaro gyvenimo lauką. Toje epochoje, tame kontekste viskas atrodė labai įdomu, nebanalu.
– Kiek jums buvo svarbi istorinė rekonstrukcija?
– Manau, kad šiuo aspektu dirbome pakankamai kruopščiai, nefantazavome. Baltijos kelyje gal kiek per daug vėliavų, bet būdavo zonų, kur jų tikrai buvo daugiau. Naudojome praktiškai vien tikrus daiktus. Aišku, daiktai sensta, bet ir ta epocha buvo sena – naujų daiktų nebuvo. Didelių problemų rasti rekvizitą neturėjome, tačiau tuo pačiu tai nebuvo ir labai lengva, nes Vilnius, kaip ir jo žmonės, yra labai pasikeitęs.
Man kur kas svarbiau buvo atkurti žmonių, o ne daiktų pojūtį. Daiktus gali susirinkti, gali rasti butą, nuo tų laikų nemačiusį remonto – ką mes ir padarėme – tačiau sunkiausia yra prikelti tą dvasią. Filme vaidina septyniolikmečiai, aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai, kurie nežino, ką reiškė gyventi tada. Dabar mes susitinkame ir šypsomės, o tada niūriai pasisveikinti buvo „norma“. Daug detalių, daug elgesio įpročių anuomet buvo visai kitokie. „Transportuoti“ šiuolaikinius žmones į praėjusią epochą man ir buvo sunkiausia.
Filme vaidina septyniolikmečiai, aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai, kurie nežino, ką reiškė gyventi tada. Dabar mes susitinkame ir šypsomės, o tada niūriai pasisveikinti buvo „norma“.
– Kokiais metodais jaunuosius aktorius „transportavote“ į praėjusį laiką?
– Verčiau juos būti kartu, suburti „chebrą“ (nežinau, ar šis žodis tebevartojamas), aktyviai bendrauti, dalintis, nes tai buvo to laiko bruožas. Žmonės nežinojo vieni kitų vardų, galėjo paprasčiausiai susitikti ir kalbėtis, kad ir apie Dostojevskį, bet nežinoti, kuo vardu pašnekovas. Tas bendravimas buvo pakankamai gilus, jis nebuvo paviršinis. Jaunimui to reikėjo, todėl tokios ir buvo mūsų repeticijos.
– Kaip ieškojote aktorių? Kas jums buvo svarbiausia?
– Dvelksmas. Nes žmonės skiriasi. Kai kurie veidai negali būti perkelti į kitą epochą, nes yra visiškai kitokie, negalėtų ten „prilipti“. Kiti atrodo kaip iš kito laiko, tereikia vieno kito štricho.
Buvo lengviau surasti jaunus žmones, kurie vaidino studentus. Sunkiau su pankais – pankai iš anos epochos buvo labai charakteringi, dabar tokių žmonių jau nelabai rasi.
– Kiek filme yra improvizacijos?
– Nemanau, kad improvizacija kine reiškia dialogų ar situacijų kūrimą. Greičiau tai yra sugebėjimas atgaivinti tikro gyvenimo niuansus, detales, iš tikrųjų išgyventi akimirką prieš kamerą.
Anuomet jautėmės esantys epochų kryžkelėje, Senekos filosofija labai atitiko tą potyrį. Atrodė, svarbu gyventi dabar, svarbu, kad gyvenimas vyksta ir tai yra prasminga.
Kaip aktorius sureaguos maišelyje gavęs molį, kuris dabar atrodo kaip didelis hašišo gabalas? Šiais laikais, tikriausiai, net nepatikėtum, kad galima taip reikšmingai jį išvynioti, pauostyti, bet tais laikais keraminis molis buvo sunkiai gaunama prekė, nes reikėjo turėti pažįstamą dailininką su Dailininkų sąjungos pažymėjimu, kad galėtum to molio nusipirkti specializuotoje parduotuvėje – žmogui iš gatvės neparduotų. Būtent tokioms detalėms, o ne situacijoms, kurios jau buvo apspręstos scenarijuje, skyrėme daugiausia dėmesio.
– Filmo pavadinimas „Senekos diena“ yra ir viena pagrindinių filmo ašių. Kaip gimė ši idėja? Kodėl buvo pasirinktas šis pavadinimas?
– Tai buvo byranti epocha ir ateitis buvo visiškai nenuspėjama. Stoicizmo filosofijos esmė yra šios dienos, šios akimirkos, ne hedonistine prasme, suvokimas ir buvimas su ja. Niekas nedovanoja tau rytdienos. Anuomet jautėmės esantys epochų kryžkelėje, Senekos filosofija labai atitiko tą potyrį. Atrodė, svarbu gyventi dabar, svarbu, kad gyvenimas vyksta ir tai yra prasminga.
Baltijos kelias išreiškė tą nuotaiką. Žmonės stovėjo tarp epochų tiesiogine šių žodžių prasme. Ta akimirka, vienybė, laimė, pilnatvė… Pozityviąja prasme, tai Senekos diena. Kita vertus, kyla klausimas, kas laukia po to. Hedonizmas, bandymas džiaugtis gyvenimu per prievartą, net jei jis ir nedžiugina – kaip kad antroje filmo dalyje.
– Ar į praeitį žvelgiančio Dainiaus Gavenonio personažas filme „Senekos diena“ jums atrodo simptomiškas, atliepiantis visos kartos išgyvenimus?
– Turbūt. Matau daug tokių personažų, sutinku juos mieste. Tai mano kartos žmonės. Tie ilgi žilstelėję plaukai, tas „forever young“ „aplombas“…
Kažkuria prasme tai yra nenoras senti: nenoras sukvailėti ir šnekėti nesąmonių ar sumaterialėti. Tuo pačiu nenoras senti liudija tam tikrą nesugebėjimą „ištraukti“ patirties iš savo praeities. Tai tarsi jaunystės judesių ir įpročių atkartojimas.
– Man šis filmas priminė ankstesnį jūsų darbą, filmą „Aš esi tu“. Abu filmai kalba apie savotišką kelionę į save. Ar jums atrodo, kad ši jungtis egzistuoja?
– Pradžioje, kol filmas dar nebuvo sukurtas, labai aiškiai jutau tą bendrumą. Andriaus Bialobžeskio Baronas „Aš esi tu“ keliauja į kažkur, į mišką, bet iš tiesų – į savo svajonę. Dainiaus Gavenonio Simonas keliauja į savo praeitį. Toji geografinė teritorija Vilnius–Talinas tampa įtampos styga, kuri riša personažą su praeitim. Nors filme kelionė trunka labai trumpai, bet visas filmas yra apie kelionę. „Senekos diena“ yra susijusi ir su mano ankstesniu filmu „Kai apkabinsiu tave“, nagrinėjusiu žmogaus ir istorinės epochos santykius.
Manau, kad režisierius, bent jau mano atveju, yra pats pirmas filmo aktorius ir aktorių suma. Jei nejausčiau vaidmenų savyje, būčiau kaip tas trenktas režisierius iš anekdoto, kuriam talkina aklas operatorius ir kurčias garso režisierius.
– Ar pats grįžtate prie ankstesnių savo filmų?
– Kiekvienas filmas yra labai didelė mano gyvenimo dalis. Tai kaip liga – ilgai sergi, pakankamai ilgai ir sveiksti. Negali pasveikti staiga. Nėra taip, kad baigęs filmą lekiu pievom, svajodamas apie naują idėją. Filmai prilimpa, juos reikia gramdyti nuo odos.
– Tad kaip aktoriui reikia „išeiti“ iš vaidmens, taip ir režisieriui reikia „išeiti“ iš filmo?
– Manau, kad režisierius, bent jau mano atveju, yra pats pirmas filmo aktorius ir aktorių suma. Jei nejausčiau vaidmenų savyje, būčiau kaip tas trenktas režisierius iš anekdoto, kuriam talkina aklas operatorius ir kurčias garso režisierius. Mano įsitikinimu, vaidmens pajautimas „eina“ per režisierių ir tada yra perduodamas aktoriui. Todėl, režisieriui „išeiti“ iš vaidmens gali užtrukti net ilgiau.
