Vėliau paaiškės, kad būtent šis filmas bus paskutinis iš trijų prancūzų juostų, įtrauktų į prestižinio Kanų filmų festivalio konkursinę programą. Valio!
Filmo kūrybinė grupė ir aktoriai susikrauna lagaminus į autobusą, maršrutas – Paryžius-Kanai. Kelionė trunka net 14 valandų. Pagaliau – Prancūzijos pietinė pakrantė, kurortas prie Viduržemio jūros. Čia praleidžiamos kelios labai linksmos dienos, ir – atgal į sostinę.
Tačiau įveikus daugiau nei 500 kilometrų autobusui tenka apsisukti. Festivalio rengėjai filmo kūrėjams praneša, kad jie kviečiami atsiimti „vieno iš festivalio prizų“. Koks prizas? Pasirodo, pats svarbiausias – Auksinė palmės šakelė. Valio! Linksmybės tęsiasi iki šiol.
Filmas „Tarp sienų“ rodomas ir „Kino pavasaryje“. Ši drama apie gyvenimą mokykloje dar kartą įrodo, kad, švelniai tariant, nėra paprasta būti nei mokiniu, nei mokytoju.
Tai pripažįsta ir vienos pagrindinių filmo herojų – šiuo metu licėjuje besimokančios moksleivės Esmeralda Ouertani ir Rachel Regulier. Abi 17-metės praėjusį savaitgalį viešėjo Vilniuje.
- Ko reikia, kad mokiniai ir mokytojai rastų bendrą kalbą?
Rachel: Sunku pasakyti. Mes neiname į mokyklą tam, kad kovotume su mokytojais, jiems ką nors įrodytume. Pirmiausia čia esame tam, kad ką nors išmoktume. Todėl geriausia visą dėmesį koncentruoti į norą gauti žinių, o ne į kitus dalykus.
Natūralu, kad mokiniai su vienais mokytojais sutaria geriau, su kitais – prasčiau. Reikia pripažinti ir tai, kad ne visi mokytojai su savo mokiniais elgiasi vienodai. Tačiau to neišvengsi.
- Ar po filmo pasikeitė jūsų požiūris į mokytojus?
Esmeralda: Po filmavimo tarp mūsų ir mokytojų atsirado kur kas stipresnis ryšys. Žinoma, išliko pagarba jiems. Filme vaidina visi mokytojai, kurie mus iš tiesų mokė. Tiktai pagrindinis aktorius ir filmo scenarijaus autorius Francois Bégaudeau, suvaidinęs mūsų prancūzų kalbos mokytoją, iš tikrųjų nedirbo mokykloje.
Rachel: Nuo šiol aš taip emocionaliai nebereguoju į mokytojų pastabas. Kartais reikia to atsikratyti. (juokiasi)
- Kaip filmui buvo atrinkti mokiniai?
Esmeralda: Mes maždaug metus vaikščiojome į dramos būrelį, jame vaidinome kiekvieną trečiadienį. Mes net tiksliai nežinojome, kas iš to išeis – mums pranešė, kad ateityje bus kuriamas filmas. Filmo režisierius Laurent‘as Cantet rengė repeticijas, pratino mus prie kamerų. Galiausiai būrelyje liko 25 mokiniai – jie visi ir nusifilmavo juostoje „Tarp sienų“.
- Minėjote, kad filmavimo metu jūs net nežinojote scenarijaus, todėl nemažai improvizavote. Nežinomybė trikdė?
Rachel: Manau, filmas dėl to įgavo tiktai daugiau vertės. Man improvizacija nesukėlė problemų.
Esmeralda: Iš tikrųjų scenarijų žinojo tik keli žmonės iš kūrybinės filmo komandos ir mūsų tėvai. Mums paaiškindavo, kas vyksta, tačiau detalių neatskleisdavo. Profesionaliems aktoriams galbūt be scenarijaus būtų sunkiau. Tačiau mums, mokiniams, tai buvo pirmasis filmas. Tad ir daug nežinodami jautėmės gana normaliai. (juokiasi)
- Kas jūsų gyvenime pasikeitė po to, kai filmas susilaukė tokio didelio atgarsio?
Esmeralda: Po to, kai pamačiau save filme, tapau mažiau impulsyvi.
Rachel: Mes dabar tiek daug keliaujame. O tai labai smagu! Niekada negalvojome, kad pamatysime tiek daug skirtingų šalių, miestų. Lankėmės Niujorke, Vienoje, Amsterdame.
- Ar po filmo kaip nors pasikeitė jūsų santykiai su bendraklasiais, draugais? Galbūt pajautėte pavydą?
Rachel: Žinoma, šiokio tokio pavydo buvo. Bet tai jau praėjo.
Esmeralda: Tie, kurie buvo tikri draugai, tokie ir liko.
- Ar svarstote galimybę ateityje tapti profesionaliomis aktorėmis?
Rachel: Dabar svarbiausia yra mokslai. Apie aktorystę bus galima pagalvoti ateityje.
Esmeralda: Taip, mokslai šiuo metu labiausiai rūpi. Aš dabar galvoju, kad ateityje norėčiau studijuoti filosofiją.
- Ko pasakytumėte mokiniams, kuriems, kaip filme „Tarp sienų“, trūksta noro mokytis?
Rachel: Siūlyčiau negyventi vien šia diena ir peržengti savo pačių susikurtus barjerus.
Esmeralda: Jei nepatinka mokytojai, tai dar nėra priežastis sustoti arba manyti, kad mokslai – nieko verti. Siekti diplomo yra svarbu.
