Nuo šios pažinties H. Ershadi karjera taip įsibėgėjo, kad kinas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Teatro, televizijos ir kino aktorius, tarptautinių kino festivalių žiuri narys savaitę svečiuosis Vilniuje – kartu su keturiais kino profesionalais rinks geriausią „Kino pavasario“ Europos debiutų konkurso filmą.
Irano kinas jau kurį laiką užima tvirtą poziciją visame pasaulyje. Jo išskirtinumą įrodo ne tik prestižiniuose festivaliuose skirti apdovanojimai ar nominacijos, bet ir kritikų vertinimai, palankios autoritetingų režisierių, tokių kaip Werneris Herzogas ar Michaelis Haneke, nuomonės, mokslinės literatūros kiekis.
Lietuvoje šios šalies kinas taip pat turi savo žiūrovų ratą. 2012 m. buvo surengta Irano kino savaitė, kasmet Lietuvos kino festivalių programose atsiranda Irano kino filmai, kurie kurį laiką lieka kino teatrų repertuaruose. Praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ buvo parodyta žymiausio kino kūrėjo iš Irano Abbaso Kiarostami retrospektyva. Praėjusią gegužę vykusiame didžiausiame Irano kino festivalyje Teherane viešėjo Lietuvos kino industrijos delegacija.
Su aktoriumi susitinkame sekmadienį, jo gimtadienio dieną.
– Kine vaidinate maždaug 20 metų. Kaip apibūdintumėte Irano kiną šiomis dienomis? Kaip jis vystėsi?
– Prieš revoliuciją (Irano revoliucija vyko 1978–1979 m., – aut. past.) Irano kino industrija klestėjo, bet ne taip, kaip dabar. Po jos viskas pasikeitė. Vienas tų, kurie pradėjo kurti naująjį kiną, vadinamą Naująja Irano kino banga, buvo ponas Kiarostami. Dabar Irane yra ne tik gerų režisierių, bet ir aktorių. Nuo to laiko šalies kino industrija stipriai pažengė į priekį. Kasmet užsienio kino festivaliuose rodomi iraniečių filmai, jų kūrėjai gauna apdovanojimus.
Manau, kad viena šios kūrėjų kartos sėkmės priežasčių yra limitai. Tai – žodžių, temų, judesių apribojimai, pavyzdžiui, negaliu prie jūsų prisiliesti arba filme negali būti vaizduojami nesusituokusių vyro ir moters santykiai. Dėl religijos to net negali būti parašyta scenarijuje. Tai nėra laisvė, kuria gali naudotis jūsų kino kūrėjai.
Mano nuomone, tai padėjo ir, žinoma, kartu trukdė. Kino kūrėjai turėjo sugalvoti, kaip apeiti šiuos limitus. Iki pastarųjų metų šalies kine nebuvo smurto, erotikos, sekso ir panašių dalykų. Tarpusavio santykiai buvo pagrindinė tema. Žinoma, pastaraisiais metais situacija šiek tiek pasikeitė. Mano nuomone, Irano kinas – vienas geriausių pasaulyje. Jis nėra platinamas pasaulyje, todėl yra nekomercializuotas.
– Čia ir apskritai užsienio kino festivaliuose matome jau atrinktus Irano filmus. Ką žiūri iraniečiai? Kas populiaru vietos kino teatruose?
– Kiarostami filmai neturėjo labai plačios auditorijos, nes jie specifiški. Pavyzdžiui, po Naujųjų metų (persai Naujuosius metus šventė kovo 21-ąją, – aut. past.) šalies kino teatruose pasirodė 9 nauji filmai, 7 iš jų – komedijos. Žmonės eina į kino teatrą pasijuokti, o ne galvoti apie problemas. Prodiuseriai ir režisieriai nori pakelti žiūrovų nuotaiką, todėl kuria komedijas. Nors skatinančių susimąstyti taip pat yra. Tiesa, kad daug filmų, kurių užsienio auditorijos nemato, gausiai lankomi Irane. Tačiau yra tokių, kurie populiarūs tiek šalyje, tiek už jos ribų, pavyzdžiui, Venecijos kino festivalyje pristatytas „No Date, No Signature“.
– Dabartinis Irano prezidentas Hassanas Rouhani laikomas nuosaikiu vadovu. Galbūt tai turi įtakos švelnėjantiems kultūros suvaržymams? Ar esate optimistiškas Irano kino atžvilgiu?
– Priežastis nėra Rouhani. Po kelerių metų baigsis jo kadencija, ir tiek, tačiau valdžia iš esmės nepasikeis. Jie gali suteikti šiek tiek daugiau laisvės, bet didelių pokyčių nebus. Net jei prezidentu taps geresnis nei Rouhani, vis tiek filme personažas negalės paliesti savo motinos, kurią pagal scenarijų pamato po 30-ties metų, rankos. Šie dalykai niekada nepasikeis. Aš esu optimistas, tikiu, kad tam tikri dalykai gali kisti, kai kurie jau pasikeitė, tačiau kardinalių pokyčių nebus. Jei pažiūrėsime į Irano kiną prieš 10, 15 ar 20 metų ir palyginsime jį su šiandiena, suprasime, kad temos, vaidyba ir kiti dalykai pasikeitė.
– Kalbant apie Jafarą Panahi, 2010 m. jam buvo uždrausta kurti filmus ir išvykti iš šalies…
– Nesileiskite į politines temas (juokiasi)... Ko norėjote paklausti apie Panahi?
– Kaip manote, ar Jafaras Panahi kada nors galės vėl kurti filmus?
– Jis vis tiek kuria filmus pogrindyje. Dirbau su juo, jis yra be galo talentingas. Net neabejoju, kad jis sugrįš su naujais filmais. Jis kantrus, reikia šiek tiek palaukti. J. Panahi tikrai nenustojo kurti.
– Vilniuje pristatysite paskutinį A. Kiarostami filmą „24 kadrai“. Ką pasakysite žiūrovams?
Filmas kalba pats už save. Jame yra daug paslėptų prasmių. Aš negaliu kalbėti apie Kiarostami, nes kai pradėsiu, negalėsiu sustoti.
„24 kadrus“ mačiau kino festivalyje Beirute prieš 4–5 mėnesius. Vėliau Irane žiūrėjau jį dar 2 kartus. Jis kitoks. Tai juk Kiarostami filmas. Daugeliui jis nepatinka. Kad suprastum apie ką jis, reikia jį pamatyti 2–3 kartus. Visi jo filmai skirtingi, bet vienija paveikslėlio idėja – pasitelkdamas juos jis tarsi rašo. Tai – pranašiška autobiografija, kuri baigiasi mirtimi vienatvėje. Gyvenimas, meilė, santykiai, darbas, vargai, garbus amžius ir galiausiai neišvengiama mirtis... Šis filmas – pats minimalistiškiausias ir tiksliausias gyvenimo ir jo sąlygų apibūdinimas.
– A. Kiarostami jus pakvietė filmuotis filme „Trešnių skonis“. Kiek artimai jūs buvote pažįstami su režisieriumi?
– Esame pažįstami nuo 1996-ųjų, kai jis mane pakvietė filmuotis. Tapome labai gerais draugais. Kartu daug keliavome. Kai jis gulėjo ligoninėje po pirmosios operacijos, kasdien jį lankiau. Kartą jam pasakiau: „Pone Kiarostami, kai išeisite iš ligoninės, eisime švęsti „Trešnių skonio“ dvidešimtmečio.“ Jis labai apsidžiaugė, norėjo paminėti šią sukaktį, bet... Manau, kad sukaktį paminėsime, kai bus 25-erių metų jubiliejus. Jis man buvo viskas. Jei ne jis, aš čia nesėdėčiau.
– Iš tiesų pažintis su režisieriumi apvertė jūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Stovėjote prie šviesoforo, ar ne?
– Taip, buvau mašinoje. Jis yra – nenoriu vartoti žodžio „buvo“ – labai talentingas. Matė žmones kiaurai ir, svarbiausia, visuomet žinojo, ko nori. Personažo „Trešnių skoniui“ ieškojo 6 mėnesius. Mane jis pamatė visiškai atsitiktinai prie šviesoforo – nebuvo girdėjęs net mano balso, nieko, bet, nepaisant to, priėjo prie manęs. Kitus aktorius šiam filmui jis taip pat pasirinko iš gatvės. Neprofesionalūs aktoriai buvo Kiarostami kino dalis. Kita vertus, vėliau jis pradėjo dirbti su profesionalais. Tiems, kurie klausdavo, kodėl pakeitė savo nuomonę, jis atsakydavo: „Kodėl turėčiau laikytis savo žodžių?“
– Asgharas Farhadi, kurio filmas „Komivojažierius“ („The Salesman“, 2016) buvo apdovanotas „Oskaru“ kaip geriausias filmas užsienio kalba. Dabar režisierius kuria naują filmą, kuris bus jo pirmasis filmas, sukurtas už Irano ribų ir dar ispanų kalba. Jame vaidina su Penelope Cruz ir Javieru Bardemu. Kaip vertinate tokį jo žingsnį?
– Taip, jis – ne vienintelis. Tokie žymūs režisieriai kaip Mohsenas Makhmalbafas, Amiras Naderi ar Bahmanas Ghobadi paliko šalį, nes turėjo problemų. Jie dirba užsienyje, tačiau apie juos daug ir negirdime. Viskas keičiasi. Aktorių gyvenimas – taip pat. Aš gyvenu Irane, bet dirbu ir užsienyje. Jei išvykčiau, galbūt gaučiau darbą. Daugelis Irano aktorių mėgino dirbti užsienyje, bet jiems nepasisekė gauti vaidmenų, todėl jie grįžo atgal. Kaip ir A. Kiarostami, A. Farhadi gyvena Irane, bet filmus kuria svetur. Manau, kad A. Farhadi ir toliau kurs filmus ne Irane, nes ten turi daugiau laisvės. Dirbti su užsienio prodiuseriais kur kas paprasčiau nei su iraniečiais. Kita vertus, darbas užsienyje su garsiais aktoriais atneša žinomumą. Taigi priežastis šiek tiek asmeninė.
– Kur pastaruoju metu filmavotės ar vaidinote?
– Naujausias filmas, kuriame filmavausi prieš 3 mėnesius, buvo filmuojamas Ukrainoje. Grįžau į Iraną jo pabaigti. Po to 2 mėnesius atostogavau JAV, prieš 2 savaites grįžau ir dabar esu čia. Irane turiu keletą pasiūlymų, bet šiuo metu esu labai užsiėmęs, turiu asmeninių reikalų.
Filmuojuosi tiek trumpametražiuose, tiek ilgametražiuose filmuose. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių vaidinau vienos jaunos iraniečių režisierės trumpame filme, taip pat vaidinu teatre.
– Be to, filmavotės Essy Niknejado filme „Laleh“ apie geriausią Irano lenktynininkę Laleh Seddigh.
Taip, bet jis liko nebaigtas. Jį nustojo filmuoti. Tai labai subtili tema. Kai pradėjo filmuoti „Laleh“, šalies prezidentas buvo Ahmadinežadas (Irano prezidentu buvo 2005–2013 m., – red. past.). Jis pakvietė iraniečių režisierių, gyvenantį Los Andžele, atvykti į Iraną ir skyrė filmui labai daug pinigų, tačiau režisierius taip ir nebaigė filmo (šypsosi).
– Kur vaidinti jums patinka labiau – kine ar teatre?
– Teatre! Jį dievinu. Bėda ta, kad reikia kažkaip pragyventi. Jei nori vaidinti teatre, nesitikėk uždirbti. Ten nieko nemoka. Repeticijos trunka 2 mėnesius, tada mažiausiai mėnesį ar pusantro rodomas spektaklis. Taigi iš viso net 3 mėnesiai! Teatre vaidinu, nes man tai patinka, ne dėl pinigų. Atlygis už vaidmenis nesiekia net dešimtosios dalies to, ką uždirbu kine. Nuostabus jausmas vaidinti scenoje ir turėti tiesioginį kontaktą su auditorija. Filme aktorių riboja kameros matymo laukas – vienu kadru sunku viską parodyti. Teatre esi matomas nuo galvos iki pirštų galiukų, todėl aktorius vaidina visu kūnu. Turi būti atsargus ir susikaupęs. Kine nepavykusią sceną galima nufilmuoti iš naujo. Teatre taip nėra.
– Ar svajojate apie kokį nors vaidmenį teatre ar kine?
– Ne, aš esu labai paprastas. Nuo tada, kai pradėjau vaidinti kine, sukūriau apie 50 vaidmenų pilnametražiuose filmuose, taip pat jaunų kūrėjų trumpametražiuose. Kai kurių kūrimą parėmiau finansiškai. Man be galo džiugu matyti jaunus žmones, pradedančius kurti filmus. Kai jaunuoliai manęs paprašo filmuotis, sutinku, nes tai mažiausia, ką galiu dėl jų padaryti. Neklausiu, kas kiti aktoriai ar režisierius žinomas. Man tai nėra svarbu. Galbūt tie filmai ne visuomet geri, darau tai iš draugiškumo.
Kovo 28 d. 17.20 val. „Forum Cinemas Vingis“ Homayounas Ershadi pristatys A. Kiarostami filmą „24 kadrai“.
