„Mes abu esame apsėsti vietų ir žmonių, kurie išvengė pasaulinės kultūros suvienodėjimo, – neslepia M.Dweckas ir Gregory Kershawas. ⎯ Ieškome paslėptų pasaulių, kurių grožis gali būti nepastebėtas arba nusprendė toks likti. Baltojo trumo mįslė mus sužavėjo ir nuvedė pas trumų medžiotojus – garbaus amžiaus, bet dvasia jaunus vyrus, kurie dienas ir naktis su ištikimais augintiniais leidžia miškuose, ieškodami juos nuo jaunystės viliojusių trumų. Šie žmonės, laikydamiesi tradicijų, gyvena darnoje su gamta – skaitmeninės technologijos ir globalizacija dar nepaveikė jų gyvenimo ritmo. Mūsų filmas „Trumų medžiotojai“ yra trapios vietos ir aistringos žmonių grupės portretas, primenantis, kad ši graži planeta vis dar turi ką švęsti.
– Kaip sužinojote apie trumų rinkėjų pasaulį?
Michaelas Dweckas: 2017 metų vasarą buvome ką tik baigę savo ankstesnį filmą „Paskutinės lenktynės“ ir abu nusprendėme šiek tiek pailsėti. Išvykau į Šiaurės Italiją, Pjemonto regioną, ir ten ant vienos kalvos radau kaimą. Jis buvo viena tų vietų, kur, regis, laikas sustojo. Tos pačios vasaros pabaigoje susitikome su Gregory Niujorke ir paaiškėjo, kad savo vasarą jis praleido keliaudamas po tą patį regioną kaip ir aš. Ir mus abu kažkas traukė ten grįžti – buvome girdėję gandų apie senolių grupę, kurie naktį pasirodo aplinkiniuose miškuose medžiodami baltuosius trumus. Tuo metu tai buvo tik idėja, užsimezgusi iš pašnibždėtų istorijų, tačiau jose jautėme kažką magiško. Jau kitą savaitę nusprendėme grįžti ir labiau patyrinėti.
Tuo metu tai buvo tik idėja, užsimezgusi iš pašnibždėtų istorijų, tačiau jose jautėme kažką magiško.
– Filme susipažįstame su trumų medžiotojais – žilagalviais Šiaurės Italijos senoliais. Kaip pavyko juos rasti ir su jais susipažinti?
Gregory Kershawas: Į jų bendruomenę atėjome kaip prašalaičiai. Kad įgytume pasitikėjimą, prireikė daug laiko. Galiausiai po truputį jie mus pradėjo kviesti ir rodyti kai kuriuos pašaliniams nematomus dalykus. Kartais atrodė, kad išvis nieko nevyksta, tačiau žinojome, jog šis laikas būtinas santykiui užmegzti. Po truputį mokydamiesi supratome, kokie santykiai jungia bendruomenę. Pavyzdžiui, du mūsų personažai, Angelo ir Egidio, yra pusbroliai, tačiau 10 metų, nesvarbu, kad gyvena dviejų mylių atstumu vienas nuo kito, visiškai nebendravo. Kiekvienas jų turi visiškai skirtingą trumų pasaulio filosofiją. Angelo yra puristas, kuris atsisako trumų medžioklės, nes komercinis pasaulis jam kelia pasibjaurėjimą. O Egidio yra trumų medžiotojas, įsitikinęs, kad atrado baltųjų trumų auginimo paslaptį, nors tai neįmanoma. Prireikė šiek tiek laiko, kad suprastume visas santykių ir požiūrių subtilybes, o šios, atsidūrusios viename kambaryje, galėjo sukurti kažką įdomaus ir prasmingo.
– Kaip tai padėjo filmuojant?
Michaelas Dweckas: Norėjome, kad auditorija pasinertų į filmą ir pamatytų gyvenimą tokį, koks buvo. Užfiksavę trumų medžiotojų pasaulį statiškose vieno kadro scenose, sukūrėme galimybę atsiskleisti šios vietos magijai. Mūsų požiūris buvo mažiau susijęs su natūralizmu – labiau svarstėme apie pasakos pojūčio sukūrimą, auditorijos perkėlimą į subjektyvią gyvenimo perspektyvą. Kiekvieną dieną turėjome galimybę nufilmuoti naują pasakų knygos puslapį. Nusprendėme sukurti filmą, kuriame būtų kažkas daugiau nei vien faktai, norėjome perteikti šios vietos jausmą, jos paslaptį ir magiją paversti kino patirtimi.
Gregory Kershawas: Pakankamai ilgai išvis nefilmavome, tik stebėjome trumų medžiotojų gyvenimus, jų kasdienybę, santykius, gyvenimo būdą ir juos supančius daiktus. Daugelyje vietų, kur žmones pasiekia daugybė žiniasklaidos priemonių ir televizija, kamera suprantama visiškai kitaip – žmonės žino, ką reiškia filmuotis, todėl šiek tiek vaidina. Dauguma trumų medžiotojų, kuriuos filmavome, niekada neturėjo televizoriaus, todėl tam tikra jų nekaltybė leido mums tyrinėti jų pasaulį taip giliai, kaip niekada negalėjome įsivaizduoti.
– Žiūrėdamas filmą, regis, persikeli į kitą amžių.
Michaelas Dweckas: Taip, labai sąmoningai siekėme grąžinti žiūrovą į praeitį. Pažintis su trumų medžiotojų pasauliu turėtų būti pabėgimas nuo technologijų ir tam tikrų mūsų šiuolaikinės epochos nesėkmių. Filme visur jaučiama magija ir paslaptys. Trumų medžiotojai gyvena mažuose, izoliuotuose kaimeliuose, kur net automobilio garsą retai išgirsi. Tai pasaulis be plastiko. Kiekvienas daiktas, kiekviena namo dalis pastatyta ant istorijos sluoksnių.
Gregory Kershawas: Trumų medžiotojai, kuriuos filmavome, vis dar gyvena savo jaunystės pasaulyje. Jie klausosi tos pačios muzikos, kurios klausėsi visą gyvenimą, dirba žemę, kurioje užaugo, trumus renka tuose pačiuose pažįstamuose miškuose. Tai buvo tarsi grįžimas į šeštojo dešimtmečio Italiją, ir mes norėjome, kad žiūrovai patirtų tai, ką jautėme būdami tarp trumų medžiotojų.
Trumų medžiotojai, kuriuos filmavome, vis dar gyvena savo jaunystės pasaulyje.
– Kalbant apie senąsias trumų medžioklės tradicijas, kas labiausiai nustebino?
Michaelas Dweckas: Visas jų pasaulis yra grįstas slaptumu: kur jie medžioja, kaip dresuoja savo šunis ir ar išvis randa trumų. Jie to nesako nei žmonoms, nei geriausiems draugams, nei kunigui – niekam. Pirmieji sutikti trumų medžiotojai buvo 86 metų amžiaus Aldo ir 90 metų amžiaus Renato – labai artimi bičiuliai. Jie 80 metų beveik kasdien kartu pusryčiauja ir pietauja, tačiau nė vienas niekada su kitu nepasidalijo savo slaptomis vietomis, kur auga trumai.
Gregory Kershawas: Taip yra todėl, kad jeigu trumą pavyko rasti prie tam tikro medžio, yra tikimybė, kad kitąmet prie to paties medžio bus vėl galima jį rasti. Trumų medžiotojai turi įmantrius žemėlapius ir tam tikras susikurtas sistemas, kurios leidžia kasmet sekti, kaip auga trumai. Vienas trumų medžiotojas gali jums pasakyti, kad trumų augimas pagrįstas mėnulio fazėmis. Kitas gali manyti, kad trumai auga tik ten, kur trenkė žaibas, arba pagal elektromagnetinius laukus. Niekas iš tikrųjų nežino, ir tai daro šį pasaulį tokį įdomų.
– „Trumų medžiotojuose“ tiriamos kultūros ekosistemos, manoma, greitai išnyks.
Gregory Kershawas: Trumai ir toliau bus renkami, nes jų paklausa yra milžiniška. Tačiau miškus, kuriuose trumai auga, labai žaloja klimato pokyčiai, žemės ūkio tarša, jie tiesiog naikinami. Visa tai daro didelę įtaką natūraliai ekosistemai. Modernumas, technologijos ir globalizacija taip pat keičia vietinę kultūrą. Žinoma, su tuo susiję ir nemažai gerų pokyčių, tačiau laikas, praleistas su trumų medžiotojais, priminė daug mažų, bet svarbių dalykų, kuriuos pamažu prarandame: ryšį su gamta, šeima, gyvūnais, maisto ruošimą, žinojimą, iš kur jis gaunamas. Štai toks turtingas jų gyvenimas. Trumai atsirado iš žemės, kurioje jie gyvena, ir jie visą gyvenimą praleido grąžindami tą skolą.
Michaelas Dweckas: Trumų medžiotojų pasaulis yra beveik visiškai atjungtas nuo skaitmeninių technologijų. Leisdamas laiką su tais žmonėmis, supranti, ką tai reiškia jų gyvenimams: kasdieniai pašnekesiai bare, pietūs ar vakarienė su šeima, apsipirkimas turguje – visa tai neįkainojama jų socialinei ir fizinei gerovei. Vieną dieną mums filmuojant Egidio skundėsi Angelo: „Kaip taip gali būti, kad, kai tau skambinu, niekada nekeli ragelio?“ Angelo atsakė: „Jei iš anksto praneši, kada skambinsi, įsijungsiu telefoną.“
Trumų medžiotojų pasaulis yra beveik visiškai atjungtas nuo skaitmeninių technologijų.
– Kiek kuriant filmą jums buvo svarbu atkreipti visuomenės dėmesį į klimato pokyčius, jų poveikį aplinkai?
Gregory Kershawas: Nesiruošėme kurti filmo apie klimato pokyčius, tačiau klimato kaitos poveikis yra trumų medžiotojų kasdienybė. Albos trumas yra labai subtilus ir auga mažyčiame žemės ruože Šiaurės Italijoje. Keičiantis klimatui, subtili pusiausvyra žemėje keičiasi ir kasmet rasti trumų darosi vis sunkiau. Trumų medžiotojai prisimena, kad senais laikais – prieš 20 ar 30 metų – trumai atsirado kaip bulvės suarus laukus. Išgirdęs pasakojimus, kaip jie išgyvena besikeičiantį klimatą, pradedi suprasti, kokia trapi yra mūsų planeta ir kaip klimato pokyčiai veikia žmones. Tai kelia nerimą dėl ateities.
– Ar yra vilties, kad trumų medžiotojų tradicijos išliks?
Michaelas Dweckas: Tęsiant šią veiklą kyla daugybė iššūkių. Kai kurie jų yra globalūs, pavyzdžiui, klimato kaita ir transformacinės technologijos jėgos, tačiau yra ir vietinių problemų, tokių kaip žemės ūkio tarša ir miškų naikinimas. Vieną dieną buvome išvykę su vienu iš mūsų trumų medžiotojų, Sergio, kai jam paskambino ir pasakė, kad kažkas kerta vieną iš miškų, kuriame jis paprastai renka trumus. Kol atvažiavome, žemė buvo likusi plika – viso šimtamečio trumų miško neliko nė lopinėlio. Sergio tiesiog pradėjo verkti. Ten stovėjo vaikinas su grandininiu pjūklu ir savo komanda, kuri sunaikino žemę ir krovė iškirstus medžius į didžiulius sunkvežimius. Sergio priėjo prie jo ir pasakė: „Tu sunaikinai mano aistrą, gyvenimą ir ištisas trumų kartas.“ O vaikinas atšovė: „Aš sumokėjau žemės savininkui 200 dolerių už šią medieną ir ketinu ją parduoti. Tavo trumai man nerūpi.“ Taigi tokia realybė. Trumų kultūra labai trapi ir reikia labai nedaug, kad išnyktų.
– Kaip manote, ko kiekvienas mūsų galime išmokti iš šios nepaprastos veiklos?
Michaelas Dweckas: Rasti savo gyvenimo prasmę – to ieško visi, o šie vaikinai ją rado. Jų laimės sudedamosios dalys yra miškas ir šuo. Tai labai gražus, paprastas gyvenimas.
Gregory Kershawas: Kai kalbame apie gyvenimo prasmės paiešką, viskas skamba labai giliai ir paslaptingai. Tačiau būdamas tarp šių žmonių supranti, kad viskas labai paprasta: bendrauti su šalia esančiais žmonėmis, palaikyti ryšius su bendruomene, užmegzti santykį su gamta ir daryti tai, kas patinka. Kai esi šalia trumų medžiotojų, viskas atrodo taip akivaizdu, tada sakai: „Taip, supratau!“ (juokiasi).
Kai esi šalia trumų medžiotojų, viskas atrodo taip akivaizdu, tada sakai: „Taip, supratau!“
– Ką žiūrovai turėtų išsinešti iš šio filmo?
Gregory Kershawas: Pasaulis susiduria su daugybe iššūkių – mūsų planetoje ir žmogaus gyvenime vyksta daug siaubingų dalykų. Ir yra daugybė gerų filmų, pasakojančių tas istorijas apie pasaulio problemas. Tačiau norėjome sukurti filmą, kuriame būtų švenčiamas gyvenimas ir jo grožis šiame pasaulyje. Vis dar yra žmonių, gyvenančių tikrą gyvenimą. Matome, ką reiškia būti gyvam ir džiaugtis gyvenimu, kai tau 89-eri.
Taip pat norime priminti žmonėms, kad šiame pasaulyje vis dar yra paslėpto grožio – dar ne viskas atrasta. Pasaulyje vis dar yra paslapčių.
Visą balandžio 30 – gegužės 6 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių kino teatruose „Forum Cinemas“, „Pasaka“, „Skalvija“, „Arlekinas“, „Atlantis Cinemas“, „Apollo“ vyksiančio „Kino pavasario“ programą rasite čia.
