1988-aisiais gimusi režisierė baigė Steve‘o Tischo kino ir televizijos mokyklą Tel Avive, kur studijuodama sukūrė trumpametražį filmą „Sekso lėlė“ („Sex Doll“, 2013) ir pradėjo vystyti į „Kino pavasario“ programą „Metų atradimai“ įtraukto filmo „Žmonės, kurie ne aš“ idėją.
Filme 25-erių Džoja, kurią vaidina pati režisierė, ieško meilės. Jai sunku pamiršti buvusį vaikiną, todėl kuria ašaringus vaizdo įrašus, kuriuos slapta įmeta į jo pašto dėžutę, susideda su keistuoliu Niru ir naudodamasi mobiliąja programėle „Tinder“ vaikšto į aklus pasimatymus. Filmas atspindi miestuose gyvenančios Y kartos vienatvę, atveria intymumo ir autentiškumo paieškas.
Filmo autorė H. B. Aroya pasakoja apie netikėtą trumpametražio filmo formato transformaciją, Y kartos problemas, gyvenimą Tel Avive ir atskleidžia būsimo filmo „Nymphie“ detales.
– „Žmonės, kurie ne aš“ pradėjai kurti kaip baigiamąjį darbą universitete. Kaip jis virto ilgametražiu filmu?
– Iš pradžių maniau, kad tai bus trumpametražis filmas, bet parašiusi scenarijų nebesupratau, kokio ilgio filmas tai bus – atrodė per ilgas būti trumpametražis, ir per trumpas, kad būtų galima vadinti ilgametražiu. Taigi nusprendžiau, kad tiesiog nufilmuosiu negalvodama apie jo trukmę ir vėliau žiūrėsiu, ką daryti. Kai baigiau filmuoti, pamačiau, kad filmo trukmė – 60 minučių. Pamaniau, o kas dabar? Be to, nemaniau, kad filmas geras. Mano montuotojas nesuprato filmo, nesuprato, ką aš noriu padaryti ir kad filmas juokingas. Pamatęs pasakė: „Manau, kad filmas nevykęs.“
Kad gaučiau finansavimą, filmą turėjau pristatyti universitete ir įvairiems fondams. Labai jaudinausi, bet buvau nusiteikusi likti stipri, nes man atrodė, kad filmas niekam nepatiks. Buvau šokiruota, kai išgirdau, kad filmas patiko. Tuomet supratau, kad jo netrumpinsiu, bet pailginsiu, kad išeitų ilgametražis. Studentų filmai paprastai nėra ilginami.
– Pasikalbėkime apie pagrindinius filmo veikėjus. Koks yra kiekvienas? Kas juos visus sieja?
– Visus veikėjus sieja bendra intymumo problema, su kuria šiais laikais susiduria daugelis, nepriklausomai nuo lyties. Džoja yra tarp dviejų vaikinų – Niro ir Oreno. Niras nori megzti santykius, jis autistas, filme išgyvena sunkų laikotarpį. Nemanau, kad jis turi artimų draugų vaikinų. Orenas labai nuoširdus, atskleidžia savo jausmus, nori suartėti su mergina ir sako tai, ką galvoja, bet jis labai silpnas, priešingai nei Niras, kuris atrodo stiprus, kontroliuojantis savo veiksmus ir jausmus. Taigi būdama tarp dviejų vaikinų Džoja sprendžia – ar būti silpnai, bet nuoširdžiai, tikrai, ar stipriai, bet jausti atotrūkį tarp savo poelgių ir jausmų. Nemanau, kad mano tėvai susidūrė su tokia problema. Gyvename sunkiais laikais, todėl tampame ciniški ir saugome save.
– Kiek laiko užtruko filmo kūrimas?
– Procesas nebuvo ilgas. Filmavome 9 su puse dienos. Biudžetas buvo kuklus, todėl viską dariau pati – ir scenarijų rašiau, ir režisavau, ir prodiusavau, ir vaidinau. Šis projektas prasidėjo kaip mažytis filmas, o vėliau, kai sužinojau, kad filmas buvo atrinktas Lokarno kino festivaliui, negalėjau tuo patikėti.
– Sakei, kad montažo metu montuotojas nesuprato filmo. O kaip į filmą reagavo kiti, kaip jį priėmė žiūrovai? Ką sakė tavo draugai?
– Mano draugai tvirtino, kad pagaliau Izraelyje atsirado filmas, kalbantis apie juos. Daugelis žmonių filmą suprato ir pasakojo, kad „Žmonės, kurie ne aš“ juos giliai palietė, bet buvo ir tokių, kurie nesuprato. Dažniausiai tai – vyresnio amžiaus žmonės, klausę savęs: „Kas čia per šlamštas?“ Dėl to man patinka dalyvauti filmo pristatymuose ir stebėti žiūrovų reakcijas. Iš žmonių veidų gana aiškiai galima suprasti, ką jie galvoja – mačiau, kad vyresnioji auditorijos dalis atrodė supykusi ar susierzinusi, o jauni žmonės juokėsi, galėjai matyti, kad jie įsitraukė į filmo žiūrėjimą.
– Kas tave įkvėpė sukurti šį filmą? Apskritai kas tave įkvepia?
– Įkvėpimas – labai nestabilus dalykas, bet galiu paminėti keletą šaltinių. Iš režisierių man patinka Bruno Dumontas, austrų režisierius Ulrichas Seidlas – esu didelė jo gerbėja. Man patinka autentiškumas jo filmuose, kuris labai savitas. Patinka vokiečių režisierė Maren Ade. Man ji patiko dar tada, kai nebuvo sukurtas „Tonis Erdmanas“ („Tony Erdmann“, 2016). Rašydama scenarijų aš iškart galvoju apie muziką – pasižymiu dainas, garso takelius. Man svarbūs žodžiai, melodija ir ritmas. Per juos charakterizuoju filmo veikėjus. Pats gyvenimas mane labai įkvepia. Nuolat pasižymiu įvairius juokingus dalykus, kuriuos pasakoja draugai – mano telefone pilna užrašų.
– Ar šiuo metu vystai naujo filmo idėją?
– Kaip tik baigiau rašyti scenarijų. Tikiuosi, kad greitu metu pavyks gauti finansavimą ir galėsiu pradėti filmuoti. Pagrindinė filmo veikėja – vėl jauna moteris. Ji įsivėlusi į santykius su mergina ir vaikinu. Jos gyvenimas griūva, todėl nusprendžia nepasiduoti depresijai, atvirkščiai – vykti į Berlyną ir ten pasilinksminti. Ji – sudėtinga asmenybė. Iš šalies atrodo, kad norėtum būti tokia, kaip ji, bet su ja sunku būti. Žmonės ja žavisi, bet kartu ir kritikuoja.
– Kodėl veiksmo vietą pasirinkai Berlyną, o ne kitą miestą?
– Jau keletą metų daug jaunų žmonių iš Izraelio keliasi gyventi į Berlyną. Gyvenimas Tel Avive sparčiai brangsta, o dėl Izraelio politikos šalyje gyventi darosi sunku. Berlynas yra lyg rojus – viskas labai pigu, jame daug meno, be to, Tel Avivas ir Berlynas panašūs dvasia, vakarėliais, abu didmiesčiai yra jauni ir meniški, todėl kai kurie, tarp jų – ir mano draugai, ten trumpam persikelia, kiti – apsigyvena visam laikui. Mes tai vadiname „pilkąja emigracija“.
– Kalbant apie miestus, ar įsivaizduoji, jog filmo „Žmonės, kurie ne aš“ veiksmas galėtų vykti kur nors kitur?
– Ne, nes tai labai „tel aviviškas“ filmas. Galima sakyti, kad miestas čia – kaip atskiras veikėjas. Nors kadruose nesimato Tel Avivo, nes filmavome vienoje alėjoje, filmą galima pavadinti miesto filmu. Mano filmo veiksmas negalėtų vykti kitur – didžiuosiuose miestuose verda kultūra, klesti menas, vyksta vakarėliai, ten gyvena jauni žmonės.
– Iš visų trijų Izraelio filmų, kurie šiais metais rodomi „Kino pavasaryje“, tavo filmas išsiskiria – jame nesijaučia politikos. Ar tyčia vengi šios temos?
– Man nepatinka šnekėti kartos vardu, bet manau, kad jauni žmonės iš Izraelio nenori turėti nieko bendra su konfliktu šalyje ar religija. Mes tiesiog norime susikoncentruoti į mums įdomius dalykus. Sutinku su tavimi, kad didžioji dalis Izraelyje rodomų filmų kalba apie konfliktą ar religiją. Šiuo metu Izraelyje rodomi 3 skirtingi filmai apie palestiniečius. Tai beprotiška ir kartu nuostabu, nes ilgą laiką filmams iš Tel Avivo nebuvo skiriamas finansavimas. Pirmenybė buvo teikiama miestams periferijoje. Taip buvo siekiama suteikti jiems balsą. Taigi filmų, kuriuose kalbama apie Tel Avivą ir gyvenimą jame, retai pasitaikydavo. Jei būčiau teikusi paraišką gauti finansavimą taip, kaip visi, gali būti, kad mano projektas nebūtų gavęs finansinės paramos, nes esu iš Tel Avivo.
Manau, kad greitai Izraelyje atsiras daugiau filmų apie jaunąją kartą, normalius dalykus, meilę, santykius ir panašiai. Tą mėginsiu parodyti savo naujajame projekte, apie kurį prieš tai pasakojau.
– Filme daug dalykų, kuriuos galima kritikuoti – nesveika mityba, žolės rūkymas, nuolatinis šiuolaikinių technologijų, „Tinder“ programėlės naudojimas... Ar mėgini išsakyti kritiką, ar stengiesi jos vengti? Kokia tavo nuomonė apie šiuos modernaus gyvenimo atributus?
– Visų pirma aš nieko nekritikuoju. Man tai nepatinka. Tiesiog noriu parodyti dalykus tokius, kokie jie yra. Stengiuosi neteisti. „Tinder“ yra saugus būdas susipažinti – sakydamas, kad nieko rimto nesieki, apsaugai save. Šia programėle nebesinaudoju. Nenoriu taip susipažinti su žmonėmis, bet kai keliauju, manau, kad tai tampa geru būdu susipažinti su naujais žmonėmis. Manau, kad šią programėlę reikia naudoti tik keliaujant.
Dabar toks gyvenimas. Jis turi privalumų ir trūkumų. Pats pasirenki, kas tau patinka. Kalbėti apie Y kartą išties vargina, nesu sociologė, bet manau, kad apie šią kartą žmonės yra susidarę labai blogą nuomonę, gerosios savybės ignoruojamos. Daugelis mano, kad darome, ką norime, bet juk tai nuostabu, kad darome tai, kas patinka. Negaliu įsivaizduoti savęs dirbančios prie to paties projekto 10 metų. Aš nežinau, ką veiksiu kitą mėnesį, bet man patinka daryti dalykus greitai, kruopščiai ir dabar. Manau, kad vienas mūsų kartos bruožų yra „geroji“ arogancija, tikėjimas, kad galime padaryti puikiai arba geriau. Tai matau ne tik savyje, bet ir mane supančiuose žmonėse.
