Praėjus kone dešimtmečiui po filmo „Padanga“ („Rubber“, 2010) režisierius sugrįžo į Kanus su „Zomša“. Filmu, kuris prajuokino prestižinio kino festivalio auditoriją.
Septintame savo filme Q.Dupieux pasakoja apie Žoržą, kuris yra tiesiog pakvaišęs dėl zomšos. Tiek, kad visas santaupas akimirksniu investuoja į verstos odos švarką su kutais, kuris jam liepia surinkti visus pasaulio švarkus. Vieną vakarą sutikęs barmenę Denisę, jai pameluoja, kad kuria filmą, ir pasiūlo prisijungti. Jam ji reikalinga tam, kad gautų daugiau odinių drabužių.
Chuliganiškojo autoriaus darbus „Blogi mentai“ („Wrong Cops“, 2013) ir „Be ryšio“ („Wrong“, 2012) jau anksčiau yra rodęs festivalis „Kino pavasaris“. „Zomša“ – ne išimtis. Juodojo humoro komedija bus rodoma tiek šalies kino teatruose, tiek specialiame vidurnakčio seanse Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Sausio pabaigoje Paryžiuje vykusiame renginyje „Rendez-Vous with French Cinema“ Q.Dupieux kalbėjosi su žurnalistais.
– Filmo centre – vienas drabužis, užvaldantis pagrindinį veikėją. Žmonės dažnai nesusimąsto apie daiktus, kuriuos turi, jų nepastebi, nevertina, kokią įtaką tie daiktai gali turėti. Ar rašydamas scenarijų mąstėte apie tai?
– Aš flirtuoju su šiomis temomis, tačiau filmas ne apie tai. Man labiau rūpi pagrindinio veikėjo pakvaišimas. Tokį patį filmą galėjau sukurti apie stiklinę vandens, batų porą, automobilį, bet ką. Čia svarbiau apsėdimo momentas. Tai, kad šis vyrukas yra pakvaišęs dėl elnio odos ir šio švarko yra kone juokelis, linksmoji filmo dalis. Bent jau man.
Filmo tema, mano nuomone, yra žmonių beprotiškumas, palyginus su gyvūnais. Filme visko nepaaiškinu, tai viena iš priežasčių, kodėl jis intriguoja. Parodau elnią tris kartus, tarsi sakydamas – žiūrėkite, tai – gražu, tačiau mes, žmonės, esame baisūs (juokiasi). Žoržo gyvenimas siaubingas, jis yra įkalintas. Vienintelis būdas išsilaisvinti – tapti gyvūnu. Skamba nekaip, žinau, tačiau būtent tai turėjau omenyje rašydamas šio filmo scenarijų.
– Ar manote, kad esate laisvas kaip žmogus, kaip kūrėjas?
– Kaip menininkas esu visiškai laisvas, kaip žmogus – ne. Manau, kad mes visi esame įkalinti, nes gyvename pasaulyje, kuris turi taisykles. Ypač tai jaučiame šiomis dienomis, kai viskas aplinkui dega, vyksta baisūs dalykai. Negali būti laisvas. Nebent esi tiek pakvaišęs, kad gyventum atsiribojęs nuo televizijos, interneto. Tuomet, taip, gali gyventi pats sau... Tačiau jei gyveni mieste, tai neįmanoma. Man labai padeda pabėgimas į savo susikurtą atskirą pasaulį, kur galiu būti absoliučiai laisvas. Spėju, kad jei ne tai, išprotėčiau arba būčiau nelaimingas.
– „Zomšoje“ suvaidino dvi ryškios prancūzų kino žvaigždės – „Oskaro“ laureatas Jeanas Dujardinas ir sparčiai kylanti aktorė Adèle Haenel. Ar rašydamas scenarijų šiuos aktorius turėjote omenyje?
– Šio scenarijaus kūrimo istorija kitokia nei ankstesnių. Jį pirmiausia parašiau anglų kalba draugui amerikiečiui, filmas jau nuo tada vadinosi „Zomša“. Vis dėlto, tai buvo visai kitoks ir labai kvailas filmas apie vyruką, kuris yra apsėstas savo švarko. Nors šiame scenarijuje pagrindinis veikėjas žudė, tačiau tai buvo komedija. Sugrįžęs į Prancūziją ir perrašinėdamas scenarijų prancūzų kalba mintyse neturėjau konkrečių aktorių, kurie galėtų vaidinti filme. Buvo tiesiog „tušti“ personažai.
Kai ieškojome aktorių, atsirado Dujardinas. Papasakojau apie ką šis filmas ir jam pasirodė įdomu. Pasiūlymą jis priėmė per 24 valandas, buvo tinkamas metas. Tas pats ir su Adèle – rašydamas apie ją nebuvau pagalvojęs, tačiau Dujardinas ir Adèle skambėjo kaip puikus duetas.
– A. Haenel sukurtas Denisės personažas labai mįslingas.
– Personažas, kurį aš sugalvojau, buvo šiek tiek paprastesnis. Kai su Adèle susitikome prieš filmavimus, ji pasakė: „Noriu, kad Denisė būtų dar labiau pamišusi nei Žoržas“ (juokiasi). Ir tai jai pavyko padaryti be jokių pokyčių scenarijuje – visa tai atsispindi Denisės akyse.
– Pagrindinis veikėjas, kaip ir jūs, yra kino kūrėjas. Ne viename interviu esate minėjęs, kad esate savamokslis – visai kaip Žoržas.
– Taip, Žoržas užsiima visiškai mėgėjišku filmavimu. Jis nesupranta, kad kuria filmą, nežino, kaip jį sukurti, nežiūri, ką filmuoja... Jis yra pats blogiausias režisierius, koks tik gali būti (šypsosi). Kinas jam nerūpi, jis tiesiog filmuoja... Be jokio tikslo.
Tai greičiau mano paties pasišaipymas iš savęs. Kai rašau, man nerūpi, ką apie tai pamanys kiti, rašau apie tai, kas man įdomu. Taip pat stengiuosi viską padaryti stilingai, noriu, kad mano filmas atrodytų gerai... Kad viskas būtų tobula. Nesu toks, kaip mano sukurtas personažas, tačiau netiesioginių sąsajų yra. Nesišaipau iš visų kino kūrėjų, tik lengvai pašiepiu, ką reiškia būti mėgėju. Ir nors „Zomša“ yra mano septintas filmas, tačiau save laikau vyruku, kuris eksperimentuoja.
– Kas palengvintų jūsų kūrybos supratimą? Kokiomis literatūrinėmis, filosofinėmis idėjomis jūs remiatės?
– Manyčiau, kad siurrealistų arba dadaizmo. Tačiau šie žodžiai taip dvelkia praeitimi. Šiandien jie neveikia. Kalbant apie siurrealizmą šiandien, 2020-aisiais jis per daug abstrakčiai skamba, turime sukurti naujus žodžius.
Taikau asmeninį metodą, padedantį pradėti rašyti filmą – kapstausi savo mintyse ieškodamas šviežių idėjų. Tačiau, pavyzdžiui, filmas „Mandibles“, kurį neseniai užbaigiau, atėjo tiesiog taip (spragteli pirštais). Jį parašiau per penkias dienas nemąstydamas, kas tai bus. Idėja ėmė ir iš kažkur atėjo... Negaliu to paaiškinti.
– Papasakokite apie šį filmą plačiau. Apie ką jis?
– Jis labai labai smagus. Niekas nemiršta – man tai didelis patobulėjimas (juokiasi). „Zomša“ yra septintas mano filmas, po kurio supratau, kad lavonų pakaks, reikia sustoti (juokiasi).
Taigi, persijungiau ir panorau sukurti pozityvų filmą. Ir šis tikrai toks yra. Tai filmas apie du kvailus tipelius, labai gerus draugus, kurie mašinos bagažinėje suranda milžinišką musę. Gyvą. Iš pradžių jie išsigąsta, tačiau vėliau nusprendžia ją prisijaukinti ir paversti įrankiu, kuris galbūt galėtų vogti. Taip jie prasimanytų pinigų.
– Jums patinka trileriai, siaubo žanro filmai?
– Žinoma! Paauglystėje buvau apsėstas šio žanro filmų. Žiūrėjau tik tai. Manau, kad „Kruvinas skerdynes Teksase“ mačiau apie 50 kartų. Buvau didelis pirmos filmo „Košmaras Guobų gatvėje“ dalies gerbėjas. Žiūrėjau jį tiek daug kartų...
Kaip visi normalūs vaikai su tėvais žiūrėdavau prancūziškas komedijas, o sau atskirai nuomavausi siaubo filmus. Bet kokius – ir pačius prasčiausius, ir linksmesnius, tarkim, Steveno Spielbergo kūrybą. Geri filmai, bet kraujas violetinis. Tiek daug metų paskyriau šiems filmams, kad jie tapo mano DNR. Pirmuosius žingsnius kaip jaunas kino kūrėjas žengiau, kai man buvo 12–15 metų. Žaisdamas su tėvo kamera mėgindavau atkurti siaubo filmų scenas. Iš tikrųjų dabar darau tai patį.
– O kokius filmus žiūrite dabar? Ar vis dar mėgstate siaubo filmus?
– Ne, dabar tokių filmų nebežiūriu. Turiu vaikų, tapau jautresnis. Kita vertus, man atrodo, kad senesni siaubo filmai kitokie, šiek tiek magiški. Dabar kino kūrėjai mėgina kraupias istorijas pateikti kaip tikras. Anksčiau žiūrėdamas suprasdavai, pavyzdžiui, kad „Košmaras Guobų gatvėje“ nėra tikrovė, kad tai yra gryna fantazija, kažkieno vaizduotės vaisius. Dėl to tie filmai nebuvo baisūs, jie buvo pramoginiai.
Apskritai šiandien nebežiūriu tiek filmų, kiek anksčiau. Nueinu į kiną ir išsirenku filmus atsitiktinai. Tarantino? Puiku. „Parazitas“ – taip, einam. Prancūziškas filmas – kodėl gi ne (juokiasi)? Žinau, kad pastaraisiais metais sukuriama nemažai gerų serialų – kažkada seniai esu žiūrėjęs patį pirmąjį „Biurą“ anglų kalba – man labai patiko, taip pat šiek tiek „Vaikštančių numirėlių“, nes juokinga. Tačiau serialų nežiūriu, nes tam neturiu laiko.
Plačiau apie „Zomšą“ skaitykite čia.
