„Baigiamieji egzaminai“
Galbūt jau ne toks kvapą gniaužiantis kaip kadaise Kanuose nugalėjęs „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, rumunų realistinio kino klasiko Cristiano Mungiu filmas tik iš pirmo žvilgsnio pasiūlo tradicinį rumunišką kokteilį. Asketiškos kinematografijos, Rytų Europos skurdo estetikos, korupcijos, įslaptintų gėdų, smulkiojo kasdienybės cinizmo bei milžiniškų etinių išsišakojimų junginys palengva įgauna hanekiškos jėgos, kurioje ryškėja kaltės daugiaprasmiškumo kontūrai. „Baigiamieji egzaminai“, kuris – kaip beveik visi rumunų filmai – galėtų būti įvykęs Lietuvoje, diagnozuoja kažką panašaus į jokiais egzorcizmo seansais neišvaromus „vidinius Bradauskus“ – šlykštokus posovietinės sielos demonus, kurie vartotojų visuomenėje atranda savo konformistinį pašaukimą. Savo vaikų nelaimei.
„Gilzė“
Šaudyti ir filmuoti reiškia tą patį, kartais ne tik angliškoje terminologijoje. Kuo jautriau į Filipinų landšaftus įsuka Mikhailo Redo kinematografija, tuo lengviau žūsta paukščiai, šunys ir žmonės. Šiame trileryje vienintelė viltis tėra beprasmis gamtos grožis, nes viskas, prie ko prisiliečia sapiensai, baigiasi žlugimu. Siaubingas socialumas ir nebyli natūros didybė niekada nebuvo prasti partneriai kine. Ypač kai nori prabilti apie be kaltės kaltus ir nebaudžiamus nusikaltėlius.
„Aš nesu ponia Bovari“
Kiniškas reveransas Gustave’ui Flaubert’ui, sodrus savo kafkiško proceso absurdu ir kiek keistoku feminizmu. Nomenklatūrinių vyrų įvairovė čia pasirodo kaip baikščių zuikių veislynas, apskritose kiniškos tapybos miniatiūrose drebinantis kinkas prieš moterį, kuri, ieškodama tiesos, atlieka juridinį performansą. Ieškinių košmare skrenda merų, seniūnų ir teisėjų galvos, konvulsijose purtosi visa Kinijos biurokratinė sistema. Tačiau man šioje manieringoje satyroje įdomiausia tai, jog niekam – o labiausiai pačiai herojei – nebėra svarbu, kad „tikrosios tiesos“ klausimas atsiduria anapus teisės. Ar fiktyvios skyrybos buvo tikros? Tik procesas sukuria tiesą, kai nėra faktų, kurie gali ką nors atitikti. Linkėjimai Agambenui.
„Mėnesiena“ vs „Tai tik pasaulio pabaiga”
Keista pridurti „Mėnesieną“ prie matytinų sąrašo, kai jis laimėjo, patys žinote ką. Tačiau jo atsiradimo kontrastinis fonas yra Xavieras Dolanas su savąja pasaulio pabaiga. Abu šie filmai lygintini tik dėl formaliai panašios, bet vis dėlto iš esmės skirtingos LGBT problematikos rakurso.
Dolanas stiprus tik tuomet, kai važiuoja svetimomis rogėmis (puiki Jean-Luc Lagarce’o pjesė garantuoja garsenybių puokštei puikią vaidybinę sceną, kurioje netikėtai nuvilia Marillon Cotillard). Tačiau pridėdamas savąjį parašą, Dolanas kaip visuomet importuoja prasto skonio kontrabandą: sunkiai pakeliamas ir tik neva ironiškas garso takelis ir beveik vimdanti neva metaforinė paukščiuko mirtis išduoda tikrąją režisieriaus esmę – popiečio muilo operos lygio sentimentalumas. Jo kinematografinę kompetenciją tegelbsti stambių planų pasirinkimai, išteisinantys teatro virsmą kinu. Todėl nors „Mamytė“ buvo sunkiai išžiūrima, su „Pasaulio pabaiga“ bent jau verta susipažinti.
O „Mėnesienoje“ viskas švaru, tikslu ir nepretenzinga. Trinarė dramaturgija, talpus ir kubu netolerantiškas juodaodžių getų kontekstas bei subtili vizualinė kultūra galbūt nežada nieko nematyto estetine prasme, tačiau pasiūlo galingos socialinės savistabos ir tyliosios dramos perspektyvą, kurioje seksualinės tapatybės tema tėra įžanga į kiekvieno iš mūsų socialinių traumų pasaulį.
„Sieranevada“
„Pono Lăzărescu mirties“ režisierius sugrįžta su dar viena buvimo drama, kurioje laikas svarbesnis nei įvykiai. Tikrasis vyksmas kuriasi lėtais poslinkiais, detalėmis, perėjimais, užaugančiais į kai ką didesnio nei ekstravertiški poelgiai. Ironiška, bet šį kartą viskas vyksta po pagrindinio herojaus mirties, tarsi „Sieranevada“ būtų antroji „Lăzărescu“ dalis. Velionio paminėjimas yra gyvųjų merdėjimo forma. Jie, panašiai kaip Buñuelio „Angelo naikintojo“ herojai, negali išeiti iš kambario, kuriame užsiaugina kur kas daugiau nei formalias sienas: savo išstumtas neurozes, konspiracinį protą, o labiausiai visų – visą šeimą persmelkiantį kaltės jausmą.
O štai dar kiti pažymėtini „Kino pavasario“ regėjimo įvykiai:
„Safaris“, „Nocturama“, „Vertikali būsena“, „Vandenis“, „Pėdsakas“, „Hiustonai, mes turime problemą“.
