Florencijos Foster Jenkins muzikos karjera jau yra tapusi legenda. Jeigu niekada neteko girdėti šio vardo – nieko tokio. Jis labiau žinomas stipriau XIX amžiaus muzika besidomintiems žmonėms. Buvusio bankininko dukra Florencija (ją vaidina aktorė Meryl Streep), paskyrusi muzikai visą savo gyvenimą ir rėmusi Niujorko kultūrinį gyvenimą, niekada nesiskundė skoniu, todėl, apsvaigusi nuo asmeninės svajonės, ir pati stengėsi tapti operos soliste.
Tai ne pirmas šios moters gyvenimo istorijos atgaivinimo bandymas. Keletas filmų, keletas adaptacijų teatre, ir štai dabar – garsaus režisieriaus bandymas komedijoje su dramos elementais parodyti XIX amžiaus Niujorko sensaciją.
Šios moters gyvenimui tinka posakis: „Toks blogas, kad geras“.
Kita vertus, filmas nėra toks blogas. Nepriekaištinga vaidyba beveik viską atsveria – net ir nevykusį bandymą pasakyti kažką svarbaus šių dienų auditorijai. Režisierius akimirksniu įsuka mus į pajuokos objektu tapusios moters, turinčios beribių svajonių, tačiau apsuptą žmonių, kuriems muzika niekada taip nerūpės kaip jų mecenatei, dramą.
Humoras yra vienas iš pagrindinių filmą palaikančių elementų, tačiau jam pasibaigus ir prasidėjus dramai, iškila didžiulis klausimas: „Kur tai veda?“ Didžiulė filmo spraga yra ta, kad jis neišpildo biografinio filmo privalumų. Filmas, paremtas tikrų žmonių gyvenimo istorijomis, paprastai įkvepia ar priverčia susimąstyti. Būtent to nėra „Florence“. Tai filmas, kuris neveda niekur. Tai filmas, kuris neturi stipraus moralo, pabaigos ar šių dienų pasauliui tinkančios temos. Na, galbūt vieną temą ir rastumėm – kartais publika tikrai myli scenos nevykėlius.
S.Frearsas puikiai sugeba išryškinti personažų paveikslus su visais dialogais, motyvais ir kiekvieno savitu stiliumi. Paskutinius potėpius, žinoma, užtikrina aktorių darbas. Smagu matyti, kad Hugh Grantas pagaliau kyla iš pelenų ir stengiasi įsitvirtinti rimtesnių projektų radare. Puikiai atliktas Bayfieldo vaidmuo privers kino mėgėjus suprasti, kaip atrodo kompleksuotas ir gilus personažas. Kalbant apie Meryl Streep, kuriai atiteko pagrindinis vaidmuo, ji tik dar kartą primena, kaip atrodo auksčiausio rango aktorė. Vien tik faktas, kad šiai tikrai neblogai dainininkei reikėjo tyčia prastai dainuoti, kad gerai atliktų savo vaidmenį, verta pagarbos. Nuojauta kužda, kad būtent už šį vaidmenį ji bus nominuota prestižiniams apdovanojimams.
Nors esminė filmo citata „Žmonės gali sakyti, kad aš nemoku dainuoti, bet niekas negali pasakyti, kad aš nedainavau“ skamba gražiai, tačiau iš tiesų mes čia turime tik humoru pripildytą istoriją, kuri neturi vietos rimtesnių biografinių filmų žanre. Pasidžiaukime tuo, kad režisierius Stephenas Frearsas puikiai sugeba atpirkti savo kaltes, diriguodamas Meryl Streep ir Hugho Granto vaidybai.
