Vokietis M.Vetteris, į šiųmetį „Kino pavasarį“ atvežęs dokumentinį filmą „Forumas“, yra pirmasis režisierius, kuriam buvo leista filmuoti Davose kasmet vykstančio Pasaulio ekonomikos forumo užkulisius. Jis susidarė įspūdį, kad dalis į Šveicariją atvykstančių svečių Davosu pasinaudoja kaip platforma lobizmui, verslo sandoriams. Vis tik M.Vetteris interviu atviravo tikintis, kad organizatoriai yra žmonės, norintys sukurti gražesnį pasaulį. Tik jiems galbūt nelabai sekasi. „Bet ir mes, visuomenė, kasdien susimauname“, – tikino režisierius.
– Kaip susidomėjote Davosu? Kokių turėjote išankstinių nuostatų, prieš pradėdamas filmuoti?
– Iš pradžių į mane kreipėsi prodiuseris Christianas Beetzas, klausdamas, ar būtų įdomu sukurti tokį filmą. Jam buvo labai sunku rasti tinkamą režisierių. Tada nežinojau daug apie patį forumą. Žinojau nedaug apie jį, turėjau tokias įprastas nuostatas, kad ten susirenka politikai ir kompanijų vadovai, tik kalbasi, o nieko nedaro. Aš nežinojau, kad forumui taip svarbi mūsų aplinka. Man tuo metu nebuvo labai įdomu. Mes esame šiek tiek pavargę nuo visų institucijų, todėl pagalvojau, kad tai yra tik dar viena institucija, tik dar viena platforma, tik dar vienas renginys, kuris į nieką neveda.
Tokia buvo pradžia. Bet C.Beetzui aš pažadėjau pasikalbėti su forumo įkūrėju Klausu Schwabu. Tada viskas pasikeitė. Susipažinau su labai įdomia ir ryškia asmenybe. Jis prieš 50 metų turėjo viziją. Man patinka žmonės su vizija. K.Schwabas svarstė surinkti pačius įtakingiausius žmones į vieną vietą ir kelti su jais etinius klausimus. Man taip pat buvo labai įdomu, kad įmonės yra atsakingos ne tik prieš savo akcininkus, bet ir darbuotojus, aplinką, visuomenę. Prieš 50 metų tai buvo drąsi mintis. K.Schwabas kėlė tokią idėją, jis to norėjo, ir dabar, praėjus tiek metų, mes tą turime. Ar bent jau galvojame, kad turime.
Daug žmonių galvoja, kad elitui nesiseka to daryti, ir dėl to egzistuoja didelė nelygybė. Pagalvojau, kad įdomu būtų susipažinti su elitu.
Žmonės galvoja, o taip anksčiau maniau ir aš, kad tai yra nejautrus, dar vienas susirinkimas be jokių realių veiksmų, jokios naudos žmonijai. Nusprendžiau kurti filmą, nes visuomenė kelia klausimą dėl elito vadovavimo pasauliui. Daug žmonių galvoja, kad elitui nesiseka to daryti, ir dėl to egzistuoja didelė nelygybė. Pagalvojau, kad įdomu būtų susipažinti su elitu.
– Kaip manote, ar Davoso forumas iš tiesų turi įtakos sprendimų priėmimui? Ar jis duoda apčiuopiamą rezultatą, ar tai tikrai yra tik dar viena platforma pokalbiams, kaip kad jūs galvojote iki pradėdamas kurti filmą?
– Sutikau daug žmonių, kurie iš tiesų nori padaryti pasaulį geresne vieta gyventi. Kurie žino, kad jiems pastoviai nesiseka to padaryti. Visų pirma man filme svarbu, kad už forumo stovi žmogus su vizija. Kai tą supranti, klausi savęs, o ar tai, ką jis daro, yra teisinga? Jis kviečia visus žmones, jis visiems suteikia platformą. Jis nekritikuoja savo svečių, jis kalbėtis kviečia visus. Jis neiškiria nieko – nei Trumpo, nei Bolsonaro, nė vieno. Ar jis nebūtų kvietęs Adolfo Hitlerio? Nežinau, galbūt jis būtų pakvietęs ir jį. K.Schwabas mano, kad nepakvietęs tokių žmonių tiesiog praleistum galimybę niuktelėti į jų sąžinę. Ar tai teisinga? Nežinau.
Vėliau filme rodau tokius žmones kaip Dominicas Waughray (Pasaulio ekonomikos forumo vykdomasis direktorius). Ir staiga supranti, kad ir ten dirbantys žmonės yra aistringi, jie tiki tuo, ką daro. D.Waughray atsakingas už įvairius projektus visame pasaulyje, už geriausių pavyzdžių suradimą, suvedimą kartu, nevyriausybinių organizacijų, verslų, lyderių sujungimą, projektų įgalinimą. Jis leidžia tiems žmonėms pajusti, kad jie kažką keičia pasaulyje, kad kažką įmanoma pakeisti.
Ar teisinga yra kviesti visus galinguosius? Ar teisinga leisti Trumpui kalbėti? Ar teisinga kartu suburti visus didelių kompanijų vadovus, kad jie Davose galėtų užsiimti verslu? Nežinau.
Komandos idėja yra parodyti, kad nereikėtų galvoti vien tik apie pinigus. Reikia galvoti apie tai, kad galima turėti tam tikrą įtaką pasauliui. Kodėl nesiseka? Tai yra labai sudėtingas klausimas.
Jiems nesiseka, bet ar nėra taip, kad susimauna ir visuomenė, mes visi? Pamaniau, kad K.Schwabas bent jau atsikelia ryte ir dirba kasdien, suburdamas jaunus enterprenerius, jaunus lyderius visame pasaulyje. Jauni žmonės yra kupini idealizmo, jie nori kurti ne tik už pinigus, bet ir dėl to, kad pasaulis taptų geresne vieta. Jie pradeda gyvenimą su tokia vizija. Kas vėliau nutinka su ja, kai jie turi galimybę įsidarbinti tarptautinėje įmonėje už didelį atlyginimą? Galbūt jie pamiršta savo filosofiją ir idealus. Bet yra žmonių, kurie yra pasiryžę nekartoti praeities kartų klaidų. Forumas padeda šiem žmonėms susitikti, paskleisti jų idėjas tarptautinėse rinkose.
Norėjau suteikti jiems balsą, leisti Davoso organizatoriams pasakyti, ką jie norėjo pasakyti. Norėjau, kad žiūrovai pajustų tą, ką jutau ir aš. O man patiko visi mano sutikti žmones. Jie yra žmonės. Ar teisinga yra kviesti visus galinguosius? Ar teisinga leisti Trumpui kalbėti? Ar teisinga kartu suburti visus didelių kompanijų vadovus, kad jie Davose galėtų užsiimti verslu? Nežinau. Tą turi spręsti visuomenė. Aš tik rodau, kas ten vyksta. Filmas parodo ir niekam nežinomų dalykų, pavyzdžiui, kad forumas rūpinasi, ar bent jau apsimeta, kad rūpinasi, aplinkosauga.
– Kaip K.Schwabas sugebėjo tapti tokia įtakinga asmenybe, į kurio kvietimą atsako ir Trumpas, ir Macronas bei kiti pasaulio galingiausi ir turtingiausi asmenys?
– Aš kalbėjausi su juo apie tai ir manau, kad žinau atsakymą. Jis yra labai kilniaširdis, yra kuklus, jis nedemonstruoja viršenybės prieš kitą asmenį. Svarbiausia, kad jis nekritikuoja to, ką jis kviečia ant scenos. Dėl to svečiai jaučiasi laukiami. Jis tikisi, kad pati platforma sukritikuos. Ir taip nutinka. Jis kviečia nevyriausybines organizacijas, tokius žmones kaip Alas Gore’as, ir tarp svečių užsimezga bendravimas, būtent jie ir turi daryti įtaką vienas kitam, diskutuoti.
– Ponas Schwabas jūsų filme sako, kad Davose dalyvaujantys verslininkai atstovauja maždaug ketvirtadaliui pasaulio bendrojo vidaus produkto. Ar jums susidarė įspūdis, kad verslininkai atvažiuoja į forumą ieškoti verslo ryšių su kitais verslininkais ir, svarbiausia, politikais?
– Žinoma. Manau, kad visi atvažiuoja dėl to. Įmonių vadovai atvažiuoja norėdami pažinti naujausias technologijas, atvažiuoja dėl ryšių su verslininkais, taip pat turėdami lobizmo tikslų, norėdami susitikti su politikais. Galiu tą palyginti su filmų festivaliais. Aš keliauju į Berlynalę, kaip ir kiti kino kūrėjai, ieškodamas prodiuserių, ieškodamas finansavimo savo kitai juostai. Bet tuo pačiu režisieriai ten vyksta ir norėdami pristatyti savo jau sukurtus filmus, kurie taip pat gal sukurti galvojant apie tai, kaip pasaulį padaryti geresnį ir gražesnį.
Davosas yra kritikuojamas dėl to, kad šia platforma yra piktnaudžiaujama Taip, tai yra puiki platforma pasauliui, kur visi gali susitikti. Bet svečiai neturėtų išnaudoti tos platformos, neišgręžti jos vien lobizmo tikslams. Reikia suprasti, kad tokia platforma visada bus pasinaudojama tokiems tikslams. Reikia įspėti žmones, atvykstančius į Davosą, apie jų prievolę galvoti ne tik apie pelną, bet apie žmones, aplinką.
– Jūs esate pirmasis režisierius, kuriam leista filmuoti Davoso užkulisius. Kokia buvo to kaina? Cenzūra?
– Nebuvo jokios cenzūros. Viskas vyko pasitikėjimo pagrindu, kurį įgyti man, tiesa, užtruko. Galėjau beveik daryti tai, ką noriu. Visų pirma tiesiog kalbėjausi su K.Schwabu, pasakojau, kaip kuriami tokie filmai, ko tam reikia. Daviau jam kelis savo filmus, kuriuos jis iškart pažiūrėjo. Tuomet man susidarė įspūdis, kad jis susidomėjo mano darbu. Lėtai įgijau pasitikėjimą. Tiek jo, tiek jo darbuotojų.
Filmo komanda buvo labai maža – dirbome tik dviese, kartais trise. Kai visi visais pasitikėjo, galėjome daug filmuoti. Visada kartojau, kad, jeigu yra kažkas nejaukaus, man pasakytų, aš tą priimsiu, suprasiu. Aš jaučiau, kad K.Schwabas nepiktnaudžiaus tuo pasitikėjimu ir nevers manęs iškirpti tam tikrų scenų iš filmo. Kai kurie darbuotojai galbūt būtų norėję, kad būčiau iškirpęs tam tikras scenas, kad visas forumas atrodytų geriau. Bet jis niekada to neprašė. Jis žiūrėjo filmą kelis kartus, jis vis sveikino mane už mano darbą, bet tuo pačiu metu mačiau, kaip jis kenčia. Filme yra daug kritikos.
– Kas finansavo filmą? Ar prisidėjo pinigais Pasaulio ekonomikos forumas?
– Ne. Jokių pinigų iš Pasaulio ekonomikos forumo. Visi pinigai atėjo iš kino fondų, vokiečių, tarptautinių televizijų. Tai yra įprastas finansavimo modelis. Niekada nebūtume priėmę pinigų iš Pasaulio ekonomikos forumo.
– Aš klausiu todėl, kad šis filmas bent jau man pasirodė labai pozityvus ir gana nekritiškas. Pasaulio ekonomikos forumas viešojoje erdvėje yra kritikuojamas kur kas aštriau nei jūsų kino juostoje. Būtent dėl to ir klausiu, kokią įtaką filmui turėjo forumo organizatoriai.
– Aš pakeičiau kai kurias išankstines savo nuostatas. Nufilmavęs viską pagalvojau, kad reikia jiems suteikti galimybę pasakyti tai, ką jie nori pasakyti. Auditorija turi spręsti pati, ar forumo organizatoriai susidoroja su sau išsikeltais tikslais, ar ne. Ar aš manau, kad Pasaulio ekonomikos forumas kuria gražesnį pasaulį? Aš negaliu pasakyti. Aš nežinau. Žinau, kad yra žmogus su svajone. Ar teisinga dirbti su velniu? Mes niekada to nežinosime. Yra daug nuomonių. Ar teisinga vien tik baksnoti į trūkumus? Irgi daug nuomonių.
Dabar, po filmo, visi bent jau žinos, kad yra toks žmogus su svajone. Iki šiol mažai žmonių žinojo apie tokį žmogų.
