Nenuostabu, kad savo karjerą François Ozonas pradėjo R.W.Fasbinderio vokiškos pjesės ekranizacija ir maištingais filmais, kurie atkreipia į save dėmesį, tokiais kaip „Kriminaliniai meilužiai“ (Les amants criminels, 1999) ar „Sitcom“ (1998). Žvelgiant į labiausiai vertinamus režisieriaus darbus – „8 moterys“ (8 femmes, 2002), „Provokuojantys užrašai“ (Dans la maison, 2012) – galima stebėti kaip režisierius iš jauno radikalo tampa stabiliausiu meistru Prancūzijoje, kuriančiu didį kino stilių. Laikui bėgant visi maištininkai subręsta, aprimsta. Savaip suaugo ir François Ozonas.
„Francas“ yra vienas geriausių ir solidžiausių François Ozono filmų, nes didis stilius jame tarnauja dideliems tikslams. Kažkiek įžengdamas į M.Hanekės „Baltojo kaspino“ (Das weiße Band, 2009) teritoriją, F.Ozonas bando parodyti daugiausia juodai arba baltai pasaulį matančią tėvų kartą, pasirengusią savo vaikus siųsti į karo pragarą.
Mėgstantys jaunąjį radikalų Ozoną, „France“ ras ir visus „firminius triukus“, užuominas bei jam būdingus motyvus, užmaskuotus žanro rėmuose. Režisierius visiškai neatsisakė savo senųjų temų ir naujame filme pateikia pačių įvairiausių stilių intarpus – įtampą, paslaptį, trilerišką nuotaiką, daugybę paslėptų nuorodų, antrinių siužetų.
„Francas“ sąmoningai primena prancūzų Naujosios bangos klasiko F.Truffaut šedevrą „Žiulis ir Džimas“ (Jules et Jim, 1962). Viso pasaulio itin vertinama F.Truffaut drama sėkmingai prancūzų, vokiečių ir austrų santykius, karo tematiką projektavo į melodramą su meilės trikampiu. Tenka pripažinti, kad François Ozono naujasis filmas „Francas“ nė kiek nenusileidžia F.Truffaut perliukui. Sąmoningai jį primindamas, „Francas“ įgyja naujų prasmių ir šiandien aktualių temų. François Ozonas bene vienintelis režisierius šiandien sėkmingai kuriantis klasikines melodramas, kaip kad kažkada R.W.Fasbinderis. „Francą“ taip pat galima vadinti melodrama, istoriniu ir antikariniu filmu.
Su kiekvienu filmu režisieriaus stiliaus ir temų diapazonas platėja – nuo P. Almodovaro iki brolių Dardenų kino. Dažnai filmuodamas po du filmus per metus, jis mikliai persijungia nuo pagrindinės srovės stiliaus prie ankstesnei kūrybai būdingo sarkazmo. Šiandien prancūzų kine vargiai galima rasti kitą tokį režisierių, mokantį nuolat pasakoti itin įdomias ir vis naujas istorijas kino ekrane.
François Ozono filmas „Francas“ nuo vasario 3 d. pasirodys Lietuvos kino teatruose pasirodys ir internete.
