Frances McDormand savo programoje šiemet pristatys kino po atviru dangumi festivalis „Kinas po žvaigždėmis“, į programą įtraukęs aktorės vaidmenį brolių Coenų filme „Fargo“. Juodojo humoro komedija sukurta 1996-aisiais, aktorė jau net 28 metus laukia, kol jį pamatysite didžiajame ekrane.
O pradžiai kviečiame iš arčiau susipažinti su šia neeiline asmenybe.
Pamestinukės likimas
Frances McDormand, tada jos vardas buvo Cynthia Smith, gimė 1957-aisiais Ilinojaus valstijoje, ir buvo palikta gimdymo namuose. Ji gavo naują vardą, kai ją įsivaikino pastorius Vernonas ir slaugytoja Noreen McDormandai. Frances savo biologinės motinos niekada nepažinojo. Šeima iš viso susilaukė devynių vaikų. „Jie pasiėmė ir benamių kačių“, – viename interviu juokavo McDormand.
Duodama interviu F.McDormand prisimena savo vaikystę kaip laimingą: jos motina Noreen kasdien kepė pyragus savo globotiniams, o vasaras jie leisdavo krikščioniškose stovyklose, kurias tėvas Vernonas organizuodavo parapijiečiams. Tačiau biologinės motinos išdavystė paliko pėdsaką: kai po daugelio metų moteris norėjo susitikti su Frances, ji kategoriškai atsisakė.
Tačiau biologinės motinos išdavystė paliko pėdsaką: kai po daugelio metų moteris norėjo susitikti su Frances, ji kategoriškai atsisakė.
Būsimosios kino žvaigždės vaikystė prabėgo keliaujant po darbininkų bendruomenes. Kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, McDormandai apsigyveno provincijos miestelyje Monesene Pensilvanijoje. Dėl dažnų kraustymųsi būsimoji aktorė neturėjo draugų.
Ji buvo vidutinio ūgio (165 cm) ir gana simpatiška, tačiau antsvoris ir akiniai kėlė jai nepasitikėjimą savimi. Mergaitė nebuvo populiari tarp bendraklasių, tačiau būtent mokykloje ji įgijo pirmąją patirtį vaidindama mokyklos teatro scenoje.
1975 metais baigusi mokyklą iš neturtingos šeimos kilusi Frances gavo stipendiją ir įstojo į Betanio koledžą Vakarų Virdžinijoje, kur studijavo meną. Būdama septyniolikos ištrūkusi iš namų mergina greitai užmiršo tikėjimo dogmas.
Viename interviu ji prisipažino, kad sudarė svarbių darbų sąrašą – išbandyti alkoholį, narkotikus, prarasti nekaltybę – ir nuosekliai jį vykdė. Būsimos įžymybės kūrybinė biografija prasidėjo nuo dalyvavimo mažo biudžeto spektakliuose ir filmavimosi alaus reklamose, jai netgi teko sėdėti už restorano kasos aparato.
McDormand mėgsta nestereotipines herojes
Frances McDormand įgijo klasikinį teatro išsilavinimą Jeilio dramos mokykloje ir buvo pasirengusi vaidinti bet kokius literatūrinius personažus, tačiau kinui ji netiko. „Buvau nepakankamai patraukli, nepakankamai miela, nepakankamai graži, neturėjau tobulos figūros“, – aiškino aktorė. Ilgainiui Fran, kaip ją vadina draugai ir kolegos, užėmė pagrindinės herojės-gražuolės draugės nišą.
„Taip nusprendžiau ne aš, – pasakojo McDormand. – Tai buvo tiesiog akivaizdu ir vienintelis būdas gauti vaidmenį“. Nenorėdama susitaikyti su neįdomiais vaidmenimis, aktorė daug ginčijosi su režisieriais dėl savo personažų, stengdamasi suteikti joms charakterio ir ypatingo žavesio. „Esu charakterinė aktorė, eilinė ir paprasta“, – sako Frances McDormand apie save.
Nenorėdama susitaikyti su neįdomiais vaidmenimis, aktorė daug ginčijosi su režisieriais dėl savo personažų.
Iš tiesų visi garsiausi aktorės personažai nepaklūsta tipizavimui. Nesvarbu, ar tai būtų nelaiminga pietietė ponia Pel filme „Deganti Misisipė“ (Mississippi Burning, 1988), nėščia policijos pareigūnė Mardžė filme „Fargo“(1996), irzli matematikos mokytoja Olivija filme „Oliv Kiteridž“ (Olive Kitteridge,2014), sielvarto prislėgta, bet nepalenkiama vieniša išprievartautos ir nužudytos merginos motina Mildreda Heis „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri, 2017), ar šiuolaikinė vieniša klajoklė Fern filme „Klajoklių žemė“( Nomadland, 2020).
Super talentinga kūrybinė trijulė
Studijų metais Frances susidraugavo su kambario drauge Holly Hunter. Draugės persikėlė į Niujorką. 1984 metais Holly patarė savo draugei eiti į kino atranką pas tada dar nežinomus brolius Coenus. „Paprastas kraujas“ (Blood Simple,1984) buvo pirmasis jos vyro Joelio ir svainio Ethano Coenų filmas.
Palankiai kino kritikų įvertintas Coenų debiutinis filmas pasakojo, kaip turtingo verslininko žmona užmezga romaną, o apie tai sužinojęs jos vyras pasamdo netikėlį, kad šis nužudytų ir neištikimą moterį, ir jos meilužį. Frances kino debiutas atnešė aktorei ne tik patirties, bet ir padėjo pamatus ilgiems asmeniniams jaunos aktorės bei Joelio santykiams. Coenų ir McDormand trijulė daugelį metų išliks beveik neišskiriama.
Pirmas „Oskaras“ už „Fargo“
Kūrybinės sąjungos rezultatas – daugybė filmų, iš kurių geriausiu laikomas 1995 metais pasirodęs „Fargo“. Automobilių pardavėjui iš Mineapolio verkiant reikia pinigų verslui plėsti. Jis sukuria netikėta planą – pagrobti savo nuosavą žmoną ir šitaip iš šykštuolio uošvio išplėšti nemažą dolerių pluoštą.
Vyras pasamdo du nevėkšlas gangsterius, tačiau netikėtai šis planas virsta tragedija... Tokia septyniems „Oskarams“ nominuoto ir dviem apdovanoto, Kanuose pelniusio prizą už režisūrą Joelio ir Ethano Coenų juodai komiškos kriminalinės dramos „Fargo“ užuomazga. Rašydamas scenarijų J.Coenas pagrindiniame Mardžės Gunderson vaidmenyje pamatė McDormand ir ji suvaidino puikiai.
Dėl šio vaidmens aktorei teko išmokti kalbėti su Minesotos akcentu ir priprasti prie netikro pilvo. Įžvalgios policijos viršininkės, kuri nepaisydama nėštumo sėkmingai išaiškina pagrobėją ir žudiką, vaidmuo atnešė jai „Oskarą“ bei dar kelis garbingus apdovanojimus.
Tuo metu aktorei buvo beveik 40 metų. Kaip pati prisipažino, charakteringos ir savitos veikėjos įvaizdį McDormand įkvėpė jos sesuo Dorothy, dirbusi prižiūrėtoja griežto režimo kalėjime
Štai ką apie brolienės personažą kalbėjo Ethanas: „ Mardžė, Frances įkūnytas personažas, yra mažo miestelio policijos skyriaus viršininkė. Mintis, kad ji būtų septintą mėnesį nėščia (todėl nelabai galinti dirbti policijoje) buvo ne mūsų, ją paprasčiausiai padiktavo realybė. Tai be abejo pats simpatiškiausias ir šilčiausias kada nors mūsų sukurtas personažas.“
Kruopščiai atsirinkti, bet nebūtinai rimti vaidmenys
Tačiau savo pirmąjį „Oskarą“ aktorė galėjo gauti dar 1988 m. už vaidmenį filme „Deganti Misisipė“ (Mississippi Burning). Alano Parkerio režisuota kriminalinė drama pretendavo į septynias aukso statulėles, bet gavo tik vieną – geriausias operatoriaus darbas. Už užguitos nuožmaus rasisto policininko žmonos vaidmenį Frances pasitenkino tik nominacija kino akademijos prizui, tačiau pelnė JAV nacionalinės kino kritikų tarybos apdovanojimą.
Pelnė JAV nacionalinės kino kritikų tarybos apdovanojimą.
O 2000-aisiais Frances buvo nominuota „Oskarui“ už antro plano vaidmenį – įkyriai rūpestingą pagrindinio personažo mamytę – režisieriaus Camerono Crowe komiškoje dramoje „ Per žingsnį nuo šlovės“ (Almost Famous).
2001 metais aktorės filmografiją papildė Coenų filmas „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasn't There). Jos partneriais filmavimo aikštelėje buvo Billy Bobas Thorntonas ir Scarlett Johansson. Frances suvaidino kirpėjo žmoną Doris, dirbančią parduotuvėje buhaltere, turinčią problemų su alkoholiu ir miegančią su savo viršininku. Būtent šį projektą Frances vadina vienu didžiausių savo karjeros pasiekimų.
Pirmajame savarankiškame Joelio Coeno filme „Makbeto tragedija“ (The Tragedy of Macbeth, 2021) Frances dirbo kartu su tokiomis žvaigždėmis kaip Denzelis Washingtonas ir Brendanas Gleesonas. Juodai baltas istorinis trileris taip pat papildė aktorės, kaip filmų prodiuserės, darbų sąrašą.
Juostą palankiai įvertino kritikai, jis buvo įtrauktas į Niujorko ir Londono kino festivalių programas. Vis dėlto, šalia rimtų ir ambicingų vaidmenų, Frances laisvai gali nusifilmuoti ir popkorniškame „Transformeriai: tamsioji Mėnulio pusė“ (Transformers: Dark of the Moon, 2011) ar įgarsinti kokį smagų personažą animaciniame filmuke.
Niekuomet nesiekė populiarumo
Po „Fargo“ sėkmės aktorė pasamdė agentą ir nurodė jam atsisakyti beveik visų įmanomų interviu. „Labai sąmoningai stengiausi dešimt metų neturėti jokių santykių su spauda ir viešumu. Tai buvo gana rizikingas žingsnis moters aktorės karjeroje, bet jis pasiteisino būtent taip, kaip ir buvau užsibrėžusi, – kartą prisipažino McDormand. – Žiūrovai nesuprato, kas aš esu.
Tai buvo gana rizikingas žingsnis moters aktorės karjeroje, bet jis pasiteisino būtent taip, kaip ir buvau užsibrėžusi.
Dėl to savo vaidmenimis galėjau juos nuvesti ten, kur negalėjo tie, kurie pardavinėjo laikrodžius, kvepalus ir žurnalus.“ Be to Fran atsisakydavo daugumos spaudos renginių ir visada skausmingai reaguodavo į gerbėjų prašymus pasidaryti asmenukes. Užuot pozavusi nuotraukoms, ji visada siūlydavo trumpai pabendrauti. „Nesu aktorė todėl, kad noriu būti fotografuojama, – aiškina ji. – Esu aktorė, nes noriu dalyvauti mainuose žmogiškomis žiniomis“.
Aktorė, nepaisanti grožio standartų
McDormand, pradėjusi gauti rimtus draminius vaidmenis jau sulaukus brandaus amžiaus, nesistengė ekrane atrodyti jaunai. 2020 metais pasirodė Chloe Zhao režisuotas filmas „Klajoklių žemė“, kuriame Frances ne tik atliko pagrindinį vaidmenį, bet ir buvo prodiuserė.
Šio kelio filmo premjera įvyko Venecijos tarptautiniame kino festivalyje, kur jis pelnė pagrindinį prizą – „Auksinį liūtą“, o Toronto festivalyje juosta gavo žiūrovų simpatijų prizą. „63 metų moteriai yra labai malonu vis dar būti reikalingai aktoriaus profesijoje, – neseniai duotame interviu dalijosi ji.
– To niekaip negalėjau tikėtis, atsižvelgdama į tai, kaip su manimi buvo elgiamasi kino pramonėje. Manau, kad šis pokytis įvyko ne be mano indėlio. Ir aš velniškai tuo didžiuojuosi“.
To niekaip negalėjau tikėtis, atsižvelgdama į tai, kaip su manimi buvo elgiamasi kino pramonėje.
Frances išdidžiai rodo savo amžių ne tik ekrane, bet ir už jo ribų. Per „Oskarų“ ceremoniją, kai jai buvo įteiktos dvi statulėlės už filmo „Klajoklių žemė“ vaidybą ir prodiusavimą, ji nesidažė žilų plaukų ir nesidarė makiažo, į sceną žengė vilkėdama uždarą juodą suknelę ir avėdama atvirus batelius. Labiau už viską aktorė nori būti tikra, kaip ir jos personažai. Štai kodėl Frances McDormand nesidažo už filmavimo aikštelės ribų. O namuose ji net neturi veidrodžio visu ūgiu.
Ryžtinga kovotoja su patriarchaliniais prietarais
Frances McDormand jau beveik 40 metų metus vis dar laimingai ištekėjusi už režisieriaus Joelio Coeno, su kuriuo kartu išaugino įvaikintą sūnų Pedro (dabar jam 30 metų). Tris dešimtmečius asmeninis aktorės gyvenimas žurnalistams nesuteikė temos skandalingam tyrimui. Kartą komentuodama savo karjerą ji kartą net pajuokavo: „Galbūt tai, kad miegu su režisieriumi, turi tam tikrą reikšmę“.
Tačiau per visą savo karjerą ji įnirtingai priešinosi bet kokiems stereotipams apie moteriškumą ir motinystę. „Tai mano asmeninė feministinė pozicija, tačiau ji turėjo daug įtakos mano profesiniam gyvenimui, – dalijosi aktorė. – Kadangi įkūniju moterų personažus, turiu galimybę keisti žiūrovų požiūrį į juos. Net jei to nedaryčiau sąmoningai, tai vis tiek įvyktų vien dėl to, kaip pateikiu save – kaip moterį ir asmenybę. Pateikiu save nestereotipiškai, net jei vaidinu stereotipinį vaidmenį.“
Pateikiu save nestereotipiškai, net jei vaidinu stereotipinį vaidmenį.
Be to, Frances visuomet pasisakė už lygybę kino pramonėje. Dar 2018 metais, kai laimėjo „Oskarą“ už pagrindinį vaidmenį filme „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ aktorė pasinaudojo savo šlovės akimirka scenoje, kad atkreiptų dėmesį į moterų teises.
McDormand paprašė visų apdovanojimui nominuotų moterų atsistoti, po to pasakė: „Apsižvalgykite aplink save, ponios ir ponai, nes mes visos turime ką papasakoti ir visos turime projektų, kuriuos reikia finansuoti. Nekalbėkite su mumis apie tai per vakarėlį po apdovanojimo, – tęsė ji. – Pakvieskite mus į savo biurą po poros dienų arba ateikite patys – kaip jums labiau patinka – ir mes jums papasakosime apie savo idėjas.“
Aktorė Holivude taip pat žinoma dėl savo aktyvios pozicijos lyčių lygybės klausimais. „Kažkas man pasakė, kad feminizmo tikslas – vienodas atlygis už vienodą darbą. Man atrodo tai gera idėja. – sakė Frances McDormand. – Tačiau daug žmonių to nesupranta, o vadinasi, vis dar nėra vienodo užmokesčio už vienodą darbą. Ir dėl to esu nelaiminga.“
Brandi, bet ne sena moteris
Birželio 23 dieną Frances užpūtė 66 žvakutes ant savo gimtadienio torto. Ir visai dėl to neišgyvena. „Senatvė yra mūsų kultūros, o ne mūsų asmeninė liga“, – kalbėjo aktorė viename iš savo retų interviu, norėdama pabrėžti, kad turi būti vietos brandžioms moterims.
Jos pačios žodžiais tariant ji stengiasi „Viešai atstovauti tam, kas man svarbu – būti išdidžia moterimi, stipresne nei jaunystėje. Manau, kad išdidumas ir stiprybė išrašyti ant mano veido ir viso kūno. Noriu būti pavyzdys kitoms moterims ir vyrams, ir tai nėra susiję su mano profesija“.
Svarbiausiems kino apdovanojimams taip pat buvo nominuotas ir naujausias aktorės darbas kine – 2022-aisiais pasirodžiusi režisierės Sarah Polley drama „Kalbančios moterys“ (Women Talking). Pasakyti, kad Frances turi nepaprastą talentą rinktis vaidmenis būtų per maža. Aktorė prasitarė, kad ateityje svajoja suvaidinti psichopatę žudikę…
Pagaliau ši unikali moteris mano, kad pagrindinė kiekvieno žmogaus stiprybė slypi gebėjime pasakyti „ne“.
Sutikite Frances McDormand filme „Fargo“ festivalyje „Kinas po žvaigždėmis“ liepos 29 d. Valdovų rūmų kieme. Daugiau informacijos www.kinaspozvaigzdemis.lt
Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Latga. Festivalio partneriai: LRT Epika, žurnalas ŽMONĖS, portalas 15 min.lt, Valdovų rūmai.
