Su LRT serialo „Giminės“ aktore susitikome prie kavos puodelio. Neseniai „Domino“ teatre pristačiusi spektaklio „Žaidimas nebaigtas“ premjerą, G. Jaraminaitė jau ruošiasi gastrolėms po Lietuvą, o po mūsų pokalbio suskubo į filmų festivalio „Kino pavasaris“ atidarymą. Šiame festivalyje G. Jaraminaitė žiūrovų sprendimu buvo išrinkta geriausia metų aktore.
– Dabar Jus galima sutikti ir teatre, ir kine. Koks buvo Jūsų kelias į aktorystę? Ar tam turėjo įtakos Jūsų šeima?
– Aktorystė buvo mano pasirinkimas, susiformavęs dar vaikystėje, nes mano seneliai buvo teatro aktoriais. Aš su jais būdavau teatre – kaip ir mano mama užaugus teatre, kaip ir mamos brolis (Vytautas Kernagis – aut. past.). Visi mes buvom tokie, o tas teatras, gal labiausiai dėl močiutės, buvo mūsų šeimos narys. Aš tokioje atmosferoje užaugusi. Aš prisimenu gilioje vaikystėje tas teatras mane taip žavėjo, jis buvo toks savas. Ir mane žavėjo idėja, kad ten gali patekti į kažkokį kitą pasaulį, kad ten gali būti tas, kuo nesi gyvenime, kad ten gali tiesiog pabėgti nuo kasdienybės ir būties, kažkuria prasme ir nuo savęs. Kaip vaikai žaidžia namus, parduotuves ar ligonines, man teatras atrodė kaip žaidimas suaugusiems.
– Tai abejonių dėl profesijos net nekilo?
– Nebuvo. Aš tikrai žinojau nuo vaikystės, kad būsiu aktore. Žinojau, kad ja tapsiu. Dėl to yra daug pliusų, bet ir labai daug minusų.
– Kokius minusus įžvelgiate?
– Kai tau nesiseka, tu pradedi abejoti savo jėgomis. Ir aišku buvo tokių momentų, kai patekdavau į aklavietę ir galvojau, kad tai paprasčiausias įsitikinimas iš vaikystės, kuriuo niekada nesuabejojau ir atėjau ten, kur man ne vieta. Kita vertus, tas didelis ir stiprus noras padėdavo nugalėti sunkumus, išlaukti, išsigryninti kai kurias charakterio savybes.
– O kai suabejojate savimi, vienintelis jūsų sprendimo būdas yra laukti, kol viskas praeis?
– Visaip būna, visokių periodų. Kai būdavo nedarbo periodai, aš verčiau. Daug verčiau, knygas, filmus. Ir iš vienos pusės aš galvojau, kad mano gyvenime nebebus daugiau nei teatro, nei vaidybos. Iš kitos pusės, aš tikėjau, kad viskam yra tie periodai ir net abejodama savimi aš tikėjau – galbūt savo likimu. Ir, kita vertus, man atspirtis yra mano šeima, artimi žmonės. Darbas yra saviraiška, o tai – be galo svarbu, bet juk visur svarbiausia pagrindas, o mano pagrindas – artimieji.
– Esate minėjusi, kad Jums veikėjas nėra svarbiausia, kad jums svarbu – istorija, kurią norite papasakoti. Ar Jūs iš savo veikėjų kažką pasiimate sau?
– Žinote, čia mes galime daug tuščiažodžiauti ir abstrakčiomis frazėmis šnekėti, kad tie veikėjai man kažką duoda, kad aš jiems kažką duodu. Man svarbu yra visuma. Aš nežiūriu, kokį personažą kursiu, na kas iš to? Visi pyko, kai Šarūnas Jasikevičius vienas aikštelėj žaidė ir nebūdavo komandinio žaidimo. Tai čia lygiai tas pats. Aš negaliu galvoti vien apie savo personažą, nieko iš to nebus. Man nesvarbu, kokia yra herojė, ji rengiasi madingai ar nemadingai, ilgi jos plaukai ar trumpi, ar ji kalba lėtai, ar greitai. Man tie dalykai nėra svarbūs – jie atsiras, kai aš žinosiu, apie ką mes čia visi pasakojam. Man svarbu išgirsti, ką scenaristas nori papasakoti. Jis pasakoja savo istoriją, mano darbas – jam padėti ją papasakoti. Tada savaime ta moteris gimsta. Kiekvienas personažas yra iš savęs, iš savo patirties. Tai nereiškia, kad mes pasakojam savo gyvenimo detales, bet ten galima rasti dalį mūsų.
– Labai dažnai aktoriaus darbas yra romantizuojamas. Ar jūsų darbe yra romantikos?
– Taip, taip, taip. Mano darbas labai romantiškas.
– Kuria prasme?
– Ta prasme, kad nesėdi ofise, susitinki vis naujų žmonių, jei filmuojiesi, gali nusifilmuoti ir Amerikoje, ir Japonijoje, darbas gali tave nublokšti bet kur. Ta prasme, kad kiekviena diena yra kitokia ir dar dėl to, dėl ko žmonės ir eina į teatrą arba kiną, kodėl žmonės skrenda kažkur kitur atostogauti – kad truputėlį atsiplėštų nuo savo kasdienybės, nuo to, ką jis jau žino, kas jį galbūt išvargino šiandieną. Romantika yra ir tai, kad vis dėlto pati profesija yra labai emocionali, tu visą laiką privalai dirbti su savo jausmais ir mokėti juos išreikšti.
– O po spektaklio prireikia daug laiko atsigauti, ar Jūs iš karto galit grįžti į savo gyvenimą?
– Man nereikia ir aš manau, kad čia yra profesijos dalis. Visi išmoksta – čia dirbi, čia išsijungi. Įsijungti ir išsijungti manau yra profesionalumo dalis. Atskirti, kur tu dirbi ir kur tu gyveni.
– Vienas iš pirmųjų jūsų vaidmenų buvo Rinos „Vaikuose iš „Amerikos“ viešbučio“. Šis filmas kalba labai gerai pažįstama mums tema – apie laisvę. Kadangi jis buvo išleistas 1990m., kai kurie net vadina jį vienu iš mūsų nepriklausomybės monumentų…
– Na taip, jis labai lemtingu metu išėjo.
– Ar Jūs, kai filmavotės, nors ir buvot labai jauna, apie tai susimąstėte?
– Ne. Man absoliučiai nerūpėjo tokie dalykai, todėl, kad aš buvau laisva. Kai tau aštuoniolika, tu nesupranti, kas yra nelaisvė. Filmo kūrėjai rašė tai, nes užaugo sovietinėje Lietuvoje ir didelėje priespaudoje. Kai aš buvau paauglė, prasidėjo atšilimas, mes galėjome klausytis kokios norime muzikos. Man filmo tematika buvo visiškai svetima, nesuprantama ir nepažįstama. Aš tiesiog nesupratau, apie kokį dar didesnį laisvės troškimą čia eina kalba.
Visi pyko, kai Šarūnas Jasikevičius vienas aikštelėj žaidė ir nebūdavo komandinio žaidimo. Tai čia lygiai tas pats. Aš negaliu galvoti vien apie savo personažą, nieko iš to nebus.
– O kokie prisiminimai siejasi su pačiu filmu?
– Paskutinis filmavimo grupės susitikimas prieš pradedant filmavimą buvo paskelbtas 1990-ųjų kovo 12, o kovo 11 vakare buvo paskelbta nepriklausomybė. Tai nebuvo viešinama, bet visi mes žinojome. Aš prisimenu, mes namie su šampano taurėmis stovėjome pasiruošę ir žinojome, kad tuoj tuoj ją skelbs… Kitą dieną atėjus buvo sunku tai suvokti, bet aš nepamiršiu to jausmo. Čia buvo kažkas naujo, turėjo prasidėti naujas gyvenimas. Tai buvo ypatingai simboliška, o tais pačiais metais aš baigiau mokyklą, laikiau egzaminus, stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją tą pačią vasarą. Tai buvo tokie ypatingi metai, tiek visko įvyko. Tada aš nesuvokiau, ėjo ir praėjo viskas, kaip jaunystėje, kai tau aštuoniolika. Bet kai dabar susimąstai, tai daug įdomių dalykų vyko.
– Jeigu reikėtų apibūdinti šiuolaikinį lietuvišką kiną, be kokių žodžių neapsieitumėte?
– Tarybiniais laikais jame buvo labai daug poezijos, jis buvo poetiškas. O po nepriklausomybės jis toks savo veido beieškantis, toks sutrikęs, pasimetęs. Bet pastaruoju metu jis kristalizuojasi, jau darosi panašesnis į kiną ta prasme, kad yra labiau tikras, labiau nesumeluotas, ne dirbtinis. Labai daug dirbtinumo tame postsovietiniame kine iki šių dienų buvo.
– O koks mėgstamiausias jūsų lietuviškas filmas?
– Gal Arūno Žebriūno „Gražuolė“. O iš tų filmų, kuriuos aš mačiau nuo nepriklausomybės paskelbimo iki šių dienų, gal „Meistras ir Tatjana“ toks labiausiai kažkoks tikras, jaudinantis.
– O kai žiūrite savo filmus, tai ieškote klaidų, mokotės iš to, ką pamatote?
– Tai žinoma.
– Nesunku taip daryti?
– Sunku, bet kai išmoksti, tai tampa būtina pamatyti savo nufilmuotą dublį. Kai nufilmuojam sceną, labai naudinga patikrinti, ar kažką reikia jame pataisyti. Aš jau nebežiūriu į save, žiūriu, kiek aš atlikau tas užduotis, ką galima būtų pataisyti. Išmokau viso šito. Bet aišku toli gražu ne per vieną dieną.
– Ką aktoriui reiškia gauti apdovanojimą ar bent jau nominaciją?
– Tai tikrai labai malonu, tas viešas pripažinimas yra kaip paskatinimas, palaikymas. Tik aš nežinau, ar be tų dviejų minučių šlovės tai kažką duoda. Ir nežinau, ar turėtų. Apdovanojimas juk vis tiek yra už vieną vaidmenį. Niekas nesako, kad nuo šiol tu esi geriausia ir tai yra nekvestionuojama. Turbūt reikia įjungti sveiką protą, juk tai tik laikinas pripažinimo dalykas, kad ir koks malonus bebūtų.
– O sunku įjungti sveiką protą? Galbūt ne visi supranta, kad tai yra vienkartinis ir labai laikinas dalykas.
– Aš esu labai „prie žemės“, labai racionali, tai man tas protas dažnai įsijungia. Nežinau, kaip kitiems.
– Ar turite vaidmenį, kurį dar norėtumėte įkūnyti?
– Ne, tikrai neturiu tokio vaidmens. Kiekvieną dieną tu esi kitoks, naujas. O ir gyvenimas kartais pats pasiūlo įdomesnių variantų, negu tu pats galėtum susigalvoti.
– O kuris vaidmuo pareikalavo iš jūsų daugiausiai pastangų?
– Negalėčiau išskirti kažko, pareikalavusio ypatingesnio pasiruošimo. Bet pasiruošimas visada būna labai malonus. Kai prasideda tas „gimdymas“ su režisieriumi, partneriais, ilgi pokalbiai, analizės, išsikalbėjimai. Kai gimsta ta tiesa, bendros temos radimas – labai svarbu kad būtume bendraminčiai, kad kalbėtume apie tą patį. Tai labai smagu šitoje profesijoje, nes labai tikra. Negali likti jokio užsidarymo.
– Tai jūs su savo kolegomis vien dėl šių procesų esat labai artimi?
– Taip, šie procesai labai suartina. Jie tikrai padeda pažinti žmogų, jį pamilti, nes kai žmogus tikras – jis visada yra gražus.
– Kaip nusprendėte, kad norite būti ir komedijos žanro atstovė ir ar buvo sunku?
– Visada maniau, kad aktoriui turi būti pavaldūs visi žanrai ir jis puikiai turi žinoti jų subtilybes. Būti tik dramos arba tik komedijos aktoriumi reiškia išmanyti tik mažą dalį savo profesijos. Aš tikrai labai norėjau išmokti vaidinti komedijoje lengvai, žaismingai, taip, kaip turi būti komedijoje – apie rimtus dalykus, bet su lengvumu, nesureikšminant. Kai mane pakvietė į „Dviračio žinias“, aš labai išsigandau. Nes aš žavėjausi aktoriais, kurie moka parodijuoti, bet man trūko drąsos ir atsipalaidavimo. Bet galvojau: „Daužysiu galvą į sieną ir mokysiuosi, kol neperprasiu to žanro.“ Lygiai taip pat atsirado ir „Domino“ teatras mano gyvenime. Visiškai atsitiktinai.
– O tai kaip vis tik jis atsirado Jūsų gyvenime?
– Kūrybinei komandai skubiai prireikė aktorės spektakliui „Nuodėmių miestas“. Ir ten dirbo tokia administratorė Sigutė. Ji buvo mačiusi Linos Ložytės filmą „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ ir ji pasiūlė mane. Esu dėkinga „Domino“ teatro vadovui, nes jie laikėsi tokios politikos, kad būtų bent kažkiek žinomas vardas ir veidas, bet priėmė mane, nors aš nebuvau labai didelė žvaigždė. Mes susitikome su tuo režisieriumi ir radome bendrą kalbą, mums pavyko darbas, atsirado ir kiti pasiūlymai, bet vis tiek mane ten atvedė kinas. Netyčia, nes Sigutė matė tą filmą, jai patiko ir ji jiems pasiūlė mane.
– O profesine prasme, ar turit kažkokių autoritetų?
– Aš visą laiką mokausi. Su dauguma kolegų pakanka tiesiog vaidinti kartu – jie yra stimulas, tu nori į juos lygiuotis, mokėti daryti kažką taip, kaip jie. Tų autoritetų labai daug ir aš visuomet iš jų mokausi.
– Tai vieni kitus varote į priekį?
– Tikrai taip. Mes vieni kitiems esame įkvėpimo šaltiniai. Mes stengiamės vieni kitiems pasakyti gerų žodžių, palaikyti kitus, nes esam atviri, jautrūs. Kažkada seniai prie manęs priėjo Toma Vaškevičiūtė, pažėrė gerų žodžių ir pasakė: „Tik sakykim vieni kitiems tuos gerus žodžius, jų taip reikia mums visiems“. Man tada taip įstrigo jos žodžiai, mums juk reikia vieniems kitus palaikyti, nes kas gi daugiau mus palaikys?
– Noriu paprašyti, kad papasakotumėt, kaip įsivaizduojat lietuviško kino ateitį.
– Manau, kad autentiškumą lietuvišką reikėtų sukurti, jis turi atsirasti, jo dar nėra. Kai pasaulis taip globalizuojasi, aš nežinau…
– Manot, kad atsigręšim į Vakarus šiek tiek?
– Gerąja prasme gal ir atsigręšime. Pasiimdami iš jų tikrą išraišką, ji tokia nuoširdi, jaudinanti. Kad kinas būtų tikras, kad jame matytum tikrą žmogų, matytum tikrą istoriją, tokią, kurią pats atpažintum. Manau, kad lietuviai tikrai turi savitą humoro jausmą, gerą, subtilų, kartais tiesmuką. Yra ieškoma naujų būdų, naujų kelių, o svarbiausia – atsiranda tiek daug norinčių kurti žmonių, ypač žiūrint į jaunus žmones. Ateina puiki nauja karta, o kai bus daug naujų filmų, tai vienas kitas neišvengiamai bus geras. Mes turim puikių šansų.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje universitetozurnalistas.kf.vu.lt
