1
★★★★☆ /„Baby Reindeer“/ Netflix
Septynių dalių serialas (rež. Richard Gadd, Weronika Tofilska, Josephine Bornebusch) prasideda nuo daugumai mums pažįstamos situacijos, kai pamatę nepažįstamą žmogų ir greitai įvertinę jo išorę (veidas, apranga, eisena, kalba) imamės jo kažkodėl gailėtis. Mes jaučiamės, lyg suprastume to žmogaus išgyvenimus, tarsi žinotume jo istoriją, tarsi jo akys mums kažką pasakotų, nors greičiau tai tėra mūsų fantazijos.
Tai (kartais) vadinama empatija. Nors situacijai apibūdinti tiktų ir posakis nespręsk apie knygą iš jos viršelio.
Tiesa, dar prieš „gailesčio“ aktą yra įžanga. Pagrindinis herojus, bare dirbantis komikas, ateina į policijos nuovadą pranešti, jog jį jau pusę metų persekioja moteris. Būtent mano minėtasis gailestis herojų ir paskatino tą moterį užkalbinti. O šiai, pasirodo, tik to ir reikėjo. Dabar herojus nori ja atsikratyti, bet policininkui kirba tik vienas klausimas – kodėl tik dabar? Kodėl apie persekiojimą pranešė tik praėjus šešiems mėnesiams, kodėl ne anksčiau?
Štai čia ir prasideda visas serialo įdomumas. Arba kitaip tariant – jo esmė. Jei iš pradžių manome, kad tai bus keista istorija apie persekiotoją (stalkerę) ir persekiojamąjį, tai vėliau viskas virsta nejaukia, labai atvira ir karčiai juokinga psichologine studija apie silpną, savimi nepasitikintį ir kopriklausomybę išgyvenantį asmenį, na, tokį truputį nevykėlį.
Su kiekviena serija vis giliau leidžiamės į herojaus vidų ir jo poelgių priežastis, vis daugiau sužinome apie jo praeitį, patirtą seksualinį išnaudojimą ir kaip ši trauma lėmė, kad štai vieną dieną į barą užsukus nepažįstamajai šis parodė jai dėmesį ir sulaukęs to paties iš jos, tapo profesionalios stalkerės įkaitu.
Iki pusės serialo – nejauku ir juokinga, stebime komediją. O nuo ketvirtos serijos – jau tik nejauku. Viskas tampa daug rimčiau ir tamsiau nei galėjai tikėtis. Būtent už šios, ketvirtosios, serijos režisūrą serialas buvo nominuotas prestižiniam „Emmy“ apdovanojimui ir sulaukė dar dešimties kitų svarbių nominacijų. O laimėjo – šešias statulėles mini serialo kategorijoje: už geriausią serialą, aktorių, antraplanę aktorę, scenarijų, montažą ir aktorių atranką. Mano galva, tikrai pelnytai.
Tiesa, nepasakiau paties svarbiausio. Herojų vaidina pats serialo idėjos autorius škotas Richardas Gaddas. Maža to – visa ši istorija nutiko jam pačiam. Iš pradžių jis apie tai sukūrė autobiografinį solo šou, vėliau – serialą. O dabar aš galvoju, kiek drąsos ir vidinės stiprybės turi turėti kūrėjas, kad šitaip atsivertų ir dvasiškai apsinuogintų prieš visą pasaulį.
Taigi šis serialas yra ne tik intriguojanti ir išties protingai papasakota istorija apie persekiojamą žmogų, bet ir liudijimas, kad kūryba gali padėti įveikti traumas ir susigrąžinti savastį. Vienintelė sąlyga – kūryboje privalai atsiverti ir nebijoti būti pažeidžiamas. Tik tada ji išties jaudins.
Kiek kūrėjų šiandien tam ryžtasi?
2
★★☆☆☆ /„I Am: Celine Dion“ / Prime Video
Mums patinka istorijos apie asmenybes, kurios atsitiesė po sunkios ligos arba toliau su ja kovoja, bet tuo pačiu – nepasiduoda, gyvena, kuria, svajoja. Tai įkvepia, o įkvėpimų dar niekam nebuvo per daug. Nebent, aišku, naudojatės instagramu ir esate kasdien bombarduojamas influencerių gražaus gyvenimo įkvėpimais.
Kai per olimpinių žaidynių atidarymą Celine Dion užtraukė Édithos Piaf dainą nuo Eifelio bokšto, tai buvo ne tik neeilinės atidarymo ceremonijos kulminacija, bet ir kūrėjos pareiškimas, kad štai – aš vėl dainuoju, net jeigu nei pati, nei kiti tuo nebetikėjo. Tai buvo triumfo akimirka. Ne ką mažiau didinga nei visos tos, kurios vėliau sekė iš stadionų, baseinų, salių ir ringų.
Būtent tokiu kūrėjos stiprybės pareiškimu, panašu, turėjo būti ir šis dokumentinis filmas (rež. Irene Taylor). Jame dainininkę sutinkame pažeidžiamiausiu gyvenimo etapu – sergant reta nepagydoma liga (sustingusio žmogaus sindromu), nutraukus koncertinę karjerą ir viliantis, kad kada nors ji galės grįžti į didžiąją sceną. Filme išties matome stiprią asmenybę. O tikroji stiprybė, kaip žinia, yra drąsa parodyti savo silpnąją pusę. Čia atlikėja atsiskleidžia visai kitoje šviesoje.
Liūdniau, kad režisierė nežino, ką su visu tuo daryti. Ji rodo truputį pokalbių, tada šiek tiek archyvo (beje, labai prasto), keletą epizodų iš namų su vaikais ir ligos vaizdų, tačiau be jokios vidinės tvarkos ir minties.
Kyla įspūdis, kad autorė nesivargino parašyti scenarijaus (taip, dokumentikai jie irgi rašomi), o apie darbą montažinėje, bandant medžiagai suteikti bent kažkokią struktūrą, net nekalbu. Panašu, ji neatsakė sau į klausimą, apie ką filmas bus. Nenustebčiau, jei net nebuvo jo uždavusi.
Visą darbą turėjo nudirbti Celine Dion pavardė. Kitaip tariant, būtent dėl jos žiūrovai filmą įsijungė, kažko tikėjosi, turėjo lūkesčių. Ji, žinoma, nuostabi. Bet filmas galiausiai – joks.
3
★☆☆☆☆ /„Incoming“/ Netflix
Tai nuo pirmos iki paskutinės minutės išties blogas filmas (rež. Dave Chernin, John Chernin). Blogas pirmiausiai ne siužeto prasme, nors šis, reikia pasakyti, yra tiesiog kvailumo viršūnė, bet apskritai pačia režisierių idėja tokio filmo imtis. Kitaip sakant, jis tapo blogu dar net neįjungus kamerų.
Ką turiu omeny? Ogi galvojimą, kad galima pakartoti „Amerikietiško pyrago“ sėkmę, nepakeitus beveik nė vieno ingrediento. Maža to, pakartoti praėjus – kiek? – ketvirčiui amžiaus? Ar apskritai, kažkam (t.y. šiuolaikiniams paaugliams) dar reikia panašių filmų apie mokyklą, kuriuose vienas ir tas pats: moksliukai, gražuolės, vakarėliai, alkoholis, pirmasis seksas ir kitos nesąmonės?
O jei reikia, ar neatrodo, kad XXI amžiaus paaugliai jau yra kitokie, o jų tarpusavio santykiai bei apskritai pasaulėžiūra šiek tiek evoliucionavo nuo tų gūdžių 2000-ųjų? O gal aš pernelyg naivus ir šiandien mokyklose viskas yra lygiai taip pat, kaip buvo mano laikais (jaučiuosi senas)?
Kaip ten bebūtų, tačiau bent jau kinas nuo to laiko išties pasikeitė ir net į tokį konvencionalų subžanrą kaip filmai apie mokyklą per tą laiką buvo įlieta naujo kraujo. Pavyzdžiui, Olivios Wilde komedijoje „Booksmart“ (2019).
Šiuo atžvilgiu „Incoming“ panašus į nesubrendusių keturiasdešimtmečių, kurie paauglystėje per kompą non-stop žiūrėjo „Amerikietišką pyragą“, bandymą įbristi į tą pačią upę, nepastebint, kad ši jau seniai nuseko.
4
★★☆☆☆ /„Adam Sandler: Love You“ / Netflix
Adamas Sandleris yra vienas tų aktorių, kuris, nesvarbu, kokiame filme ar kokioje scenoje bepasirodytų, visada vaidina vieną ir tą patį – savą bičą. Šis naujas standupas (rež. Josh Safdie)– ne išimtis.
Aktorius į sceną žengia apsmukusiais treningais, džemperiu su kapišonu ir kedais, o bajerius skaldo ir daineles dainuoja lyg senas geras draugas sodyboj prie šašlykinės. Su komiku mes visi galime lengvai susitapatinti, ar bent jau rasti jo elgesyje ir kalboje pažįstamų manierų ir intonacijų iš mūsų aplinkos.
Negana to, scenoje Sandleriui nuo pat pradžių nesiseka: ekranuose sukasi kažkokie errorai, kurių komanda nespėjo sutvarkyti, vėliau įlūžta scenos grindys, iš kažkur pasirodo šuo. Žodžiu, betvarkė, kuri – mes juk suprantame – iš tikrųjų yra preciziškai surežisuota. Ir surežisuota ne bet kieno, o talentingojo niujorkiečio Josho Safdie („Geras laikas“, „Nešlifuoti deimantai“).
Šis tarsi netyčinis vyksmas scenoje, aišku, turi pastiprinti Sandlerio kuriamą savo bičo ir priartinti jį prie auditorijos: žiūrėkit, aš toks pats kaip ir jūs, paprastieji žmonės. Ir mes, paprastieji žmonės, turėtume būti užliūliuoti ir pamiršti, kad pernai mūsų bičas, anot „Forbes“, uždirbo net 73 milijonus JAV dolerių ir tapo geriausiai apmokamu aktoriumi Holivude. Mums iki jo – šviesmečiai. Bet argi svarbu?
Ir vis dėlto – svarbu. Svarbu, nes ši natūralumo kaukė (koks oksimoronas!), kuo ilgiau į ją žiūri, tuo mažiau atrodo nuoširdi. Pvyzdžiui, serialo „Baby Reindeer“ kūrėjas nesislėpė ir išties prieš visus apnuogino savo vidų, o štai Sandlerio atsivėrimai – kažkokie apsimestiniai. Viskas čia atseit ir neva. Viskas kažkaip savimyliška.
Vienintelis jaudinantis ir tikras buvo finalinis pasirodymas, kai aktorius atliko dainą apie komediją ir išdainavo padėką visiems jį per gyvenimą tiesiogiai ir netiesiogiai lydėjusiems kolegoms komikams: nuo Chaplino iki Jennifer Aniston.
Jei ne ši daina, standupą būtų buvę tikslingiau pavadinti „Adam Sandler: Love me“.
