„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2017 03 16

G.Paliušytės naujame filme – sekso darbuotojų pokalbis telefonu ištuštėjusiame Amsterdame (interviu)

Šių metų Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ tarp lietuviškų trumpo metražo premjerų bus pristatytas videomenininkės ir kuratorės Gerdos Paliušytės filmas „Troškimas, kad pavyktų“. Filmas Amsterdame rodytas kaip dalis autorės personalinės parodos.
Kadras iš filmo „Troškimas, kad pavyktų“
Kadras iš filmo „Troškimas, kad pavyktų“

Kovo 24 d. 17.45 val. seanse „Lietuvių filmų premjeros“ pirmą kartą šalyje bus parodytas ne tik G. Palušytės filmas, bet ir Karolio Kaupinio „Budėjimas“, Tomo Ramanausko „Po mirties, prieš pragarą“, Gedimino Šiaulio „Kaukai“, Kamilės Milašiūtės „Motinos diena“, Elvinos Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno „Atmink iš molio esi“.

– „Troškimas, kad pavyktų“ – ne pirmas tavo filmas. Maždaug prieš metus ŠMC kino salėje buvo parodytas tavo darbas „Kelio filmas“. Kodėl kuri filmus?

– Šiuo metu kino formatas man atrodo tinkamiausias tam, kas mane domina ir kuo noriu dalintis. Savo dokumentavimo praktikos pradžią įvardyčiau kuratorine veikla, kuri prasidėjo studijų metais Vilniaus dailės akademijoje, rengiant performansus kartu su Gediminu G. Akstinu ir Jurgiu Paškevičiumi, apgalvojant idėjas ir materialias jų išraiškas projektų erdvėje „The Gardens“, kurią kartu su Inesa Pavlovskaite buvome įkūrusios Vilniaus planetariume 2011–2014 metais. Dirbant Lietuvos dailės muziejuje tai labai padėjo suvokti save ir tai, kokia raiška man galėtų būti tinkamiausia kalbant apie reprezentaciją ir jos ribas, kurios tiek pat tamprios, kiek ir suveržtos.

VIDEO: Filmo „Troškimas, kad pavyktų“ anonsas

– „Kelio filme“ personažai, hiphopo grupės „Onyx“ nariai vaikšto po Vilniaus erdves. Tavo naujajame filme kamera žiūrovą vedžioja po Amsterdamą. Ką naujo tavo erdvės suvokimui suteikė persikėlimas iš Vilniaus į Amsterdamą?

– Pirmajame filme miesto erdves norėjau matyti „Onyx“ kaip miesto svečių akimis, siekiau savo kaip vienos filmo autorių atsitraukimo, kartu suvokdama, kad jis labai komplikuotas, nes Vilnius – miestas, kuriame užaugau. Man buvo įdomu, kaip ši įtampa gali skleistis filme, kur prasideda ir baigiasi svečio, pakeleivio vaidmuo. Antrajame filme siekiu neutralumo, objektyvaus, chirurginio žvilgsnio, kartu noriu suvokti to neįmanomybę. Kita vertus, taip jaučiausi pirmus kelerius metus gyvendama Amsterdame.

– Kodėl pasirinkai naudoti sekso telefonu darbuotojų pokalbius?

– Tai man pasirodė tinkamiausi filmo personažai, įkūnijantys ištuštėjusio miesto gyventojus. Man buvo įdomu, koks architektūriškas gali būti balsas, kaip intonacija gali būti atvira ir kviečianti arba atvirkščiai – uždaranti ir savitikslė, kaip tose trumpose garso žinutėse, kuriomis prisistato sekso telefonu (ar Skype) paslaugas internete reklamuojantys žmonės, tampa svarbios ir aktyvios įvairios detalės: kvėpavimas, žodžiai, pauzės ar tai, kas įrašinėjant reklaminę garso žinutę girdisi už kadro.

– Filmas buvo pristatytas kaip tavo parodos dalis Amsterdame. Gal gali daugiau papasakoti apie parodą?

– Paroda vyko projektų erdvėje NEVERNEVERLAND. Joje rodžiau „Troškimą, kad pavyktų“ ir „Kelio filmą“ (2015) specialiai parodai sukurtoje architektūrinėje instaliacijoje. Buvo sukurtos monumentalios laikinos putplasčio sienos, kurios beveik nesiskyrė nuo ten jau buvusių ir kuriomis „išvalėme“ iš NEVERNEVERLAND ten buvusios buities pėdsakus – uždengėme virtuvės ir baro erdves, langus į vidinį kiemą.

Pakeitėme trečiame to paties pastato aukšte esančių šešių skirtingų studijų apšvietimą ir palikome jį veikti per visą naktį. Kadangi visų jų langai išeina į traukinių bėgius, pravažiuojantys žmonės parodos veikimo metu galėjo matyti kitokias nei įprasta tame pastate lempų šviesas vakare. Šiais veiksmais siekiau NEVERNEVERLAND paversti vienu iš objektų, matomų filme „Troškimas, kad pavyktų“.

– Ką manai apie kino santykį su šiuolaikiniu menu ir darbų skirstymą pagal jų priklausomybę erdvėms (galerijoms, kino teatrams)?

– Tiesą sakant, nežinau. Kinas man – nauja sritis, savo darbus esu linkusi rodyti tiek galerijų, tiek kino erdvėse. Žinoma, jos atstovauja skirtingoms rinkoms, bet šiuo metu nesu linkusi prisirišti nė prie vienos iš jų. Man įdomiau, kur ir kaip tos erdvės veikia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs