Režisierė istoriją apie S.Kudirką pirmą kartą išgirdo dar kurdama savo ankstesnįjį dokumentinį filmą „Meistras ir Tatjana“. Los Andžele po „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ filmo peržiūros priėjęs ten gyvenantis lietuvis, filmų prodiuseris Marius Vilunas, paklausė:
„O tu girdėjai apie tokį Simą? Kaip jis peršoko iš sovietinio laivo į amerikiečių apsaugos katerį ir pasiprašė politinio prieglobsčio? Tik tokį klausimą uždavė.
Pagalvojau, kokia maža figūrėlė tarp dviejų valstybių, dviejų laivų, dviejų sistemų, Šaltasis karas. Man tai pasirodė nepaprastai kinematografiška ir jaudinanti istorija. Ir po truputį pradėjau tuo domėtis. Nebuvo taip, kad iškart išgirdau ir kitą dieną ėmiau kurti filmą. Kaip minėjau, dirbau prie kito filmo“, – pasakojo G.Žickytė.
Pagrindinį filmo herojų kino kūrėja pirmą kartą sutiko po metų. Tuo metu ji su sūnumi nuvyko aplankyti jo į namus. Kaip dabar ji prisimena pirmąjį pokalbį, Simas labai šiltai juos priėmė. Tada jam nebuvo įdomus joks filmas, jis tiesiog norėjo susitikti ir pabendrauti. „Čia tai neįdomu. Viskas buvo prieš 50 m. Visi jau viską pamiršę, geriau pašnekam, kas yra dabar“, – prisimena režisierė.
Tuo metu sunkiai sirgo Simo žmona. Jai mirus pradėjo kitaip dėliotis filmo istorija. „Kai sutikau filmo herojų, turėjau suprasti, kaip daryti tą filmą. Istorija tikrai neįtikėtina – kaip vaidybinio filmo scenarijus. Bet tai yra dokumentika, tai iš tiesų įvyko. Čia ne radijo laida, knyga, kur tu viską gali surašyti. Supratau, kad mes su Simu kartu turime išgyventi šitą istoriją. Mačiau, koks jis yra artistiškas, gyvas personažas. Aš esu labai dėkinga, kad jis sutiko leistis su manimi į šitą kelionę ir ją išgyventi“, – pasakojo režisierė.
Pasak G.Žickytės, šis filmas tapo svarbus ir pačiam S.Kudirkai. Per kelerius metus artimai susipažinęs su filmo kūrybine grupe, jis kitaip pradėjo žiūrėti į savo istoriją ir jam kilo motyvacija, išgyventi ją iš naujo. Pačiai režisierei taip pat buvo svarbu sužinoti, kas atsitiko po įvykio ir jį reflektuoti. „Simo istorija buvo visur - spaudoj, televizijoj, laidose. Tada amerikiečiai padarė vaidybinį filmą. Ir tai tarsi buvo visa ko kulminacija. Kaip ir viskas baigėsi. O aš po tiek dešimtmečių grįžtu prie šitos istorijos. Todėl man buvo svarbu išgirsti, kaip po to viskas susiklostė“, – apie filmo idėją sakė režisierė.
Ne viskas pateko į filmą
Kaip spaudos konferencijoje pasakojo G.Žickytė – ne viskas pateko į filmą. Teko atsisakyti ir labai gerų scenų, kurios galiausiai netiko filmo siužetui. „Buvo toksai kanadietis, ponas Leonardas, buvęs karinių oro pajėgų pilotas. Tuo metu jis buvo nepaprastai sujaudintas ir paliestas Simo istorijos. Ir jis sugalvojo tokį keistą būdą, kaip jį išgelbėti. Tuo metu jis buvo Helsinkio oro uoste ir, kadangi buvo pilotas, jis priėjo prie kitų pilotų ir sako: aš dabar turiu tokį planą. Apsimesiu, kad noriu pagrobti lėktuvą, iš tikrųjų jums nieko blogo nedarysiu, bet paprašysiu išlaisvinti Simą.
Aišku, jie informavo vadovybę ir jis buvo areštuotas. Kai žurnalistai klausė, jūs esate rimtas vyras, turite gerą karjerą, šeimą, du vaikus, kodėl leidotės į tokį nuotykį, jis atsakė, kad gyvenime daug pasiekęs ir norėjęs padaryti ką nors gero. Man atrodo, žmonės, kovojantys už laisvę, tikrai nusipelno pasaulio dėmesio. Ir nors mano planas nepavyko, aš padariau tai, ką norėjau. Jūs visi atkreipėte dėmesį į Simą Kudirką. Tai išėjo kaip 1970-ųjų pijaro triukas. Tačiau aš jau jo nebegalėjau pakalbinti. Leonardas tuo metu jau buvo miręs“, – pasakojo G.Žickytė.
Sunkiausia – montažas
Sunkiausia režisierei buvo ne kapstytis po archyvus, ar gauti leidimus filmuoti pakrantės apsaugos laivyne, bet pats montažas, kuris pareikalavo daug jėgų. Kaip teigė G.Žickytė: „Nesinorėjo daryti istorijos pamokos“. Kadangi pats filmas buvo tarptautinės gamybos, reikėjo jį sukurti taip, kad žmonėms net nežinantiems nieko apie Lietuvą, viskas būtų aišku. „Yra didžiausias iššūkis kaip didžiulį laiko tarpą užimantį procesą, sutraukti į vieną nuoseklų pasakojimą“, – teigė režisierė.
Pasak filmo kūrėjos, „Šuolio“ juodraščius matė ne vienas jos draugas: „Būna, pavargsti, nes jau nebesupranti filmo. Kai šalia sėdi kitas žmogus, tai jau nebeišeini iš montažinės.“
Filmas sėkmingai keliauja po pasaulį
„Šuolis“ ne tik sėkmingai keliauja po tarptautinius kino festivalius, bet jį taip pat perka kino platintojai. Spalio pradžioje išankstiniai seansai vyks JAV, o plačiau kino teatruose filmas bus rodomas lapkričio mėnesį. Kino juostos teises taip pat įsigijo Švedija ir Suomija. Jį rodys „HBO Europe“, Prancūzijos ir Vokietijos televizijos kanalai.
Filmas išleidžiamas pandemijos metu, kuomet žmonės daugiau renkasi galbūt filmus žiūrėti internetinėse platformose, tačiau prieš premjerą režisierė buvo nusiteikusi optimistiškai ir teigė, kad kino teatrų patirties niekas negali atstoti.
Aš vieną dalyką supratau – kino teatro niekas nepakeis.
„Aš vieną dalyką supratau – kino teatro niekas nepakeis. Kai televizija atsirado, visi sakė, kas čia eis į tuos kino teatrus. Eis. Dėl to jausmo, kad žiūri filmą su kitais žmonėmis, girdi, kada sulaiko kvėpavimą, kada juokiasi, ir tu juokiesi. Mes kai kuriam, juk ne veltui darom garsą ir vaizdą tokį, kad jis kino salėje suskambėtų. Žiūrėdamas per ekraną, netenki pusę pojūčių. Mes žinome, kad kino teatrai tikrai yra saugi erdvė, vėdinama, ventiliuojama. Labai tikiu, kad dabar viskas bus gerai. Žmonės pradės vėl eiti ir po tos pertraukos jiems kinas taps vėl ypatingas“, – spaudos konferencijoje teigė režisierė G.Žickytė.
Dokumentinis filmas „Šuolis“ Lietuvos kino teatruose nuo rugsėjo 17 d.
Ieva Šukytė – kino kritikė, menotyrininkė. Daugiau autorės tekstų skaitykite 15min kultūra.
